Augu skaityti straipsniai tėvams

  • Skaitymas nuo kūdikystės – investicija į vaiko ateitį

    Ankstyvas skaitymas savo vaikui nuo pirmų jo gyvenimo dienų – tiesiausias kelias auginti ne tik skaitytoją, bet ir sėkmingą asmenybę. Skaitymo įpročių tyrimai teigia, jog Lietuvoje net 65 proc. tėvų pripažįsta neskaitantys savo vaikams iki 2 metų ir 24 proc. tėvų teigia neskaitantys savo 3-6 metų vaikams. Kasmet vis daugėja tėvų, kurie nurodo neskaitantys patiems mažiausiems šeimos nariams. Dažniausiai taip yra ne todėl, kad trūktų laiko ar noro – dažniausiai trūksta žinių apie skaitymo naudas bei skaitymo ir vėlesnio vaiko gyvenimo teigiamą ryšį.

    Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje mažėja tėvų, skaitančių mažiausiems šeimos nariams. Kai vaikai neruošiami klausymui ir savarankiškam skaitymui, prastėja skaitymo, rašymo ir bendrai raštingumo įgūdžiai. Prieš metus Lietuvoje konferencijoje „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“ viešėjęs literatūros profesorius iš JAV George Mason universiteto W.G. Brozo savo pranešime kalbėjo apie ryšį tarp neraštingumo ir polinkio nusikalsti: „60% JAV kalinių nemoka skaityti, 85% – menkai raštingi.“ Todėl JAV, Jungtinė Karalystė per pastaruosius keletą metų ėmėsi drastiškų priemonių situacijai keisti ir jų naudojamos priemonės veikia!

    Jungtinėje Karalystėje jau 25-erius metus veikia programa „Bookstart“. Pradžioje buvo dirbama tik Anglijoje su 300 vaikų, šiuo metu programa apima visą Angliją ir Velsą. Taip pat šia idėja vienu ar kitu lygiu naudojasi ir daugelis kitų Europos ir pasaulio šalių: „Lesestart“, Vokietijoje, „Boekbaby's“ Belgijoje, „Bookstart Japan“ Japonijoje. Programos idėja visose šalyse yra ta pati – kuo daugiau šalies vaikų (pradedant nuo kūdikystės) padovanoti knygas, o tėvus supažindinti su skaitymo nauda ir suteikti jiems žinių, kaip tai daryti šeimoje, kai tik atsiranda kūdikis. Ši programa duoda vaisių – vaikai, užaugę su ja, skaito daugiau ir pasižymi mokyklose geresniais rezultatais – greičiausiai todėl investuoti į tokios programos vykdymą atrodo prasminga: jos yra finansuojamos ne tik iš valstybių biudžetų, bet ir aktyviai remiamos verslo.

    Skaitymo nuo kūdikystės naudos yra akivaizdžios ne tik vaikui, bet ir visai šeimai, jos ryšiui, o taip pat ir visuomenei. Tyrimai sako, jog vaiko, kuriam buvo skaitoma nuo mažens, vėlesni pasiekimai mokykloje yra geresni, o emocinė sveikata tvirtesnė. Svarbiausi pokyčiai žmogaus smegenyse vyksta per pirmuosius trejus metus, o svarbiausias motyvas skaityti ir užsiimti su vaiku yra tas, jog tokiu būdu tėvai vaikui suteikia ne tik žinias ir ugdo įvairius gebėjimus, tačiau dalijasi pačiu svarbiausiu, ką gali duoti – teigiamomis emocijomis, dėmesiu, globa ir meile. Vaikai gimsta pasirengę priimti informaciją, jie yra smalsūs ir domisi pasauliu, kuris juos supa, mokosi iš paprastų kasdienių patyrimų su tais žmonėmis, kurie yra šalia. Taigi – pirmas ir svarbiausias pamokas vaikai gauna iš tėvų, iš šeimos.

    Po 2014 metais JAV leidyklos „Scholastic“ atlikto skaitymo įgūdžių tyrimo, teigiančio, jog net dviems trečdaliams vaikų, pradėjusių lankyti mokyklą, trūksta elementarių raštingumo įgūdžių, JAV pediatrų asociacija, turinti artimiausią ryšį su jaunais tėvais, ėmėsi puikios iniciatyvos – rekomenduojama visiems vaikų gydytojams kalbantis su tėvais apie vaikų fizinę ir psichinę sveikatą, pasakoti apie skaitymo teikiamą naudą jų vaikams ir apie tai, kad skaitymas stiprina kalbinius gebėjimus, ugdo raštingumą ir, žinoma, stiprina vaikų ir tėvų ryšį. Taip pat buvo sukurta metodika, kuri yra prieinama visiems tėvams internete – ką ir kaip skaityti įvairiais amžiaus tarpsniais, nuo ko pradėti, kokias knygas ir kaip rinktis. Į skaitymą žiūrima kaip į labai svarbią pagalbą šeimai, vaiko raidai ir jo sveikatingumui. Užtenka 15-20 min. skaitymo kasdien, jaukios aplinkos, tinkamos knygos (mažam vaikui kartais tai gali būti ta pati knyga net keletą vakarų ar net savaičių iš eilės) ir pirmas žingsnis jau žengtas: vaikams tos penkiolika minučių kasdien turės neįkainojamą reikšmę.

    Kam vaikui reikalinga kalba? Kad jis galėtų ne tik pats suprasti jį supantį pasaulį, bet ir išsakyti tai, kas jam yra svarbu. Elementariausia prasme – kad jis taptų raštingas, kad galėtų atpažinti tam tikrus ženklus, gebėtų išsiaiškinti įvairias situacijas, išreikšti savo jausmus. Tačiau lygiai taip pat, šalia visų praktinių skaitymo vaikui naudų, svarbu nepamiršti, jog knyga yra didžiulis malonumas. Ji gali suteikti pačias geriausias emocijas kiekvienam skaitytojui – ji gali būti atostogos, ir nuotykiai, o kartais – pabėgimas nuo kasdienos.

    Tėvams kyla ir kitas klausimas – ką skaityti tokiam mažam vaikui, kuris net nesupras, kas jam skaitoma? Kūdikystė – puikus metas lopšinėms, čiūčiavimams, išraiškingai skaitomoms ir net suvaidinamoms trumpoms pasakaitėms. O galite skaityti ir tai, ką patys tuo metu skaitote. Tačiau ir knygučių, tinkamų kūdikiui, kuris jau ima žaislus į rankas pats, galima įsigyti. Minkštos, kramtomos, įvairios tekstūros, aiškiais paveiksliukai – galbūt skaitymu tokį procesą sunku pavadinti, bet net ir tokius puslapius versdamas, uosdamas ar ragaudamas vaikas susipažins su knyga ir žinos, kad joje galima rasti pačių įdomiausių dalykų.

    Būkime dėmesingi savo vaikams nuo kūdikystės ir skirkime ketvirtį valandos maloniam bendram buvimui kartu – knygų skaitymui. Tai ne tik smagus drauge praleistas laikas, bet ir investicija į vaikų emocinę ir psichinę sveikatą.

    Paskelbta 2018-01-09

  • Kad lengviau būtų parengti vaiką mokyklai

    Pastarosios dienos visiems tėveliams, netrukus išleisiantiems vaikus į mokyklą, greičiausiai yra sudėtingos. Paisruošimas mokyklai dažnai atima ne tik daug laiko, bet ir nervų. Tačiau tikrasis vaiko rengimas mokyklai vyksta (arba turėtų vykti) gerokai anksčiau nei likus savaitei ar mėnesiui iki jos. Mokyklai ir mokymuisi vaikus galime pradėti rengti jau nuo dvejų metų.

    Tai padės padaryti Louise Doyon knyga „Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2 – 6 metų vaikams“. (Iš prancūzų kalbos vertė Giedrė Cibulskaitė, išleido leidykla „Baltos Lankos“, 2017)

    „Būtinų žinių ugdymas – prevencinė priemonė, nes antroje, trečioje, ketvirtoje klasėje pastebima, kad dėl netinkamo parengimo daugelis vaikų pasižymi sulėtėjusia psichomotorika. Todėl vaikus mokyklai reikia rengti nuo pat mažumės.”

    Knygoje aiškiai ir paprastai pateikiami pratimai, padėsiantys tėvams dirbti su savo vaikais ir tą darbą paversti žaidimu, suteiksiančiu džiaugsmo ir vaikui, ir suaugusiajam. Užduotis palengvina paveiksliukai, iliutruojantys vieną ar kitą vaiko veiksmą. Pratimams atlikti nereikia jokių papildomų priemonių – pakaks to, ką visi turime namuose – vaiko žaislų, elementarių buities daiktų, aplinkos. Dėmesio knygoje skiriama bendrajai motorikai, smulkiajai motorikai, orientavimuisi erdvėje, klausai, regai, vaiko dėmesiui, susikaupimui, žodinei raiškai ir kitiems patiems svarbiausiems vaiko įgūdžiams, kurių jam prireiks gyvenime ne tik mokantis.

    Šie pratimai neatims iš jūsų daug laiko, tačiau gali stipriai padėti vaikui vėlesniame jo amžiuje – gal tada ir pasiruošimas mokyklai suteiks daugiau džiaugsmo nei nerimo.

    Paskelbta 2017-08-29

  • Sveiki atvykę į gražią Sinklerių šeimą

    E. Lockhart „Melagiai“, Leidykla Baltos Lankos, 2017


    į lietingą rytą – apie knygą, skirtą vyresniems šeimos vaikams, jauniems suaugusiesiems (YA, Young Adults). E. Lockhart (tikras vardas Emily Jenkins) rado būdą papasakoti istoriją taip, kad atsitraukti nuo skaitymo yra tikrai sunku. Intrigą žada ir beveik visuose knygos aprašymuose kartojamas sakinys „Jeigu kas nors paklaus, kaip ši istorija baigėsi, – tiesiog nesakyk.“ Atrodo, jog knygos pabaiga skaitytojui turėtų būti neįprasta ir netikėta.

    2014 m. romanas „Melagiai“ pelnė „Goodreads“ geriausios paauglių knygos apdovanojimą. Po trijų metų knyga išleista ir lietuvių kalba. Jeigu pasidomėsite savo bendraamžių atsiliepimais, rasite tik gerus arba labai gerus atsiliepimus. Kodėl tokia knygos sėkmė?

    Romanas pasakojamas jaunos merginos Kadencijos Sinklerės Istman lūpomis. Ji kilusi iš pasiturinčios Sinklerių giminės, kurios visa šeima vasaras leidžia Bičvudo saloje. Šeima tai pagyvenusi pora Haris Sinkleris ir Tipė Taftė, trys jų dukros, visos saloje turinčios atskirus namus, bei septyni tų dukrų vaikai.

    Romano pradžioje Kadencija papaskoja skaitytojui visą giminės genealogiją, salos įpročius, trijų seserų šeimų likimus bei pristato, kas yra tie knygoje minimi melagiai – Kadencija, jos pusbrolis Džonis, pusseserė Miren ir Gatas, kuris nėra susijęs giminystės ryšiais, tačiau kiekvieną vasarą taip pat atvyksta į Bičvudo salą su Džonio šeima. Kodėl šie keturi jaunuoliai yra vadinami melagiais, knygoje taip ir neatskleidžiama. „Artimieji mūsų ketveriukę vadina melagiais – turbūt mes to nusipelnom. Visi esam beveik to paties amžiaus, visų gimtadieniai rudenį. Daug metų saloj pridarydavom bėdos.“ – Tai ir viskas apie melagių kilmę.

    Penkioliktoji Kadės (taip ją vadina salos vaikai) vasara saloje yra ypatinga. Ši vasara ir tampa viso romano atsvara.
    „Vieną penkioliktos vasaros naktį, liepos pabaigoje, nuėjau paplaukioti į mažąjį paplūdimį. Viena.
    Kur buvo Gatas, Džonis ir Miren?
    Nelabai žinau.“

    Kas atsitiko tą vasarą? Kodėl kai kurie dalykai Kadės atmintyje dingsta, kodėl šešioliktąją vasarą ji priversta su tėčiu važiuoti į Eurpą ir kas pasikeičia saloje atvykus į ją septynioliktaisiais merginos gyvenimo metais? Tas „nelabai žinau“ lydi iki pat romano pabaigos.

    Įdomu, ar kuriam nors skaitytojui pabaiga bus nuspėjama? Tai, jog visur pabrėžiama, jog pabaiga netikėta, priverčia kurti pačiam visokius scenarijus. Prisipažinsiu – buvau arti su savo spėjimais, o vis tik romanas turi savus užmanymus.

    Tai istorija apie jaunos merginos gyvenimą, pirmus stiprius meilės išgyvenimus, vidines kovas, šeimos daromą įtaką, aristokratiško gyvenimo privalumus, dramas ir įpareigojimus, apie pyktį, vienišumą, o labiausiai turbūt – apie begalinį kaltės jausmą. Nors knygą skaityti lengva ir visi jos posūkiai dar labiau įkvepia greičiau ateiti iki pabaigos, tai nėra lengvas skaitinys. Rašytoja žaidžia ne tik jausmais, bet ir tekstu – kartais Kadencija perpasakoja žinomas pasakas, kartais tekstas praranda įprastą tvarką ir kiekvienas sakinys prasideda skirtingoje eilutėje, tarsi rašytoja norėtų Kadencijos mintis įdėti į skaitytojų galvas.

    Rekomenduojame jauniesiems skaitytojams, neabejojame, kad paaugliams tai gali tapti šios vasaros „topu“.

    Paskelbta 2017-07-24

  • Ar tikrai viską išbandėte?

    Isabelle Filliozat „Viską išbandžiau“, iliustravo Anouk Dubois. Leidykla Baltos lankos, 2017

    Knyga prasideda Antoine de Saint-Exupery žodžiais: „Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis)“. Ko gero visi tėvai, auginantys vaikus ir jais besirūpinantys, susiduria su chrestomatinėmis situacijomis – taip vadinamais vaikų kaprizais, ašaromis, išdaigomis. Dažnai nusvyra rankos, nežinant, ką tokiais atvejais daryti ir kaip su vaiku kalbėtis. Ar jis supranta viską, ką norime jam pasakyti? O jeigu nesupranta, kaip tuomet elgtis? Ar mes patys, suaugusieji, viską darome gerai santykyje su savo vaikais?

    Vaikus auginti yra didžiulis darbas ir atsakomybė. Mūsų vaikai gimsta visiškai kitokioje socialinėje aplinkoje, kitokiame pasaulyje, nei augome mes patys. Tad natūralu, kad ne visos taisyklės bei metodai, kurie veikė tuo laiku, kai mes buvome maži, veikia dabar. Kiekvienas vaikas yra individualus, kiekviena situacija yra ypatinga, tačiau kai kurie elgesio modeliai yra bendri visiems mažyliams. Todėl kai kuriuos bendrus dalykus tėvams vertėtų žinoti. Juk visų tėvų tikslas – užauginti savarankiškus, gudrius, laimingus žmones.

    Knygos autorė, psichologė, psichoterapijos pedagogė Isabelle Filliozat įvadinėje kalboje rašo: „Nėra tokio gatavo sprendimo, kuriuo būtų galima pasinaudoti. Į bet kokią problemą visada galima pažvėlgti keleriopai, taigi ir sprendimų visada būna keleriopų.“ Apie tuos [galimus] sprendimus knygoje ir rašoma. Anouk Dubois iliustracijos įvairiais situacijas paaiškina ir piešinukais. Kai kuriuose piešiniuose kalbama vaiko žodžiais, tad situacija atrodo dar aiškesnė. Knygą skaityti lengva, įsisavinti duodamus patarimus ir suprasti jų naudą – taip pat. Tačiau svarbiausia, kad tokie kasdieniai vaiko „kaprizai“, kai supranti, kodėl ir kaip jie atsiranda, tikrai nebeatrodo tokie baisūs.

    Knyga parodys, kiek daug priklauso nuo mūsų ir mūsų požiūrio į vaikus. Skirkite jai vakarą ir kai kurie sprendimai patys ateis. Tačiau svarbiausia, kaip knygą ir baigia jos autorė, „Visada tėra vienas neatidėliotinas reikalas: MYLĖTI!“

    Paskelbta 2017-07-17

  • Knyga puikiausiems vasaros vakarams!


    Mark Twain. Tomo Sojerio nuotykiai. Iliustravo Robert Ingpen. Leidykla Nieko Rimto, 2017
    „Kiekvieno teisingai sutverto berniuko gyvenime ateina toks laikas, kai jį užvaldo nenumaldomas troškimas kur nors nukeliauti ir atkasti paslėptą lobį.“
    Šis klasikinis JAV rašytojo Marko Tveno (tikrasis vardas Samuelis Langhornas Klemensas) kūrinys – apie draugystę, nuotykius, žmogaus prigimtį, apie dalykus, kurie rūpi vaikystėje, apie svarbius gyvenimo pasirinkimus – puikus skaitinys vaikams visais laikais. Pats Samuelio gyvenimas buvo nepaprastas, kelionės ir nuotykiai lydėjo visą gyvenimą, o rašyti jis pradėjo dar paauglystėje.
    Marką Tveną „Tomo Sojerio nuotykiai“ ir „Haklberio Fino nuotykiai“ išgarsino visame pasaulyje, šias knygas skaitė jau kelios vaikų kartos įvairiomis kalbomis ir įdomiausia, kad šių dviejų berniukų nuotykiai nepabosta! Net ir vyresniame amžiuje perskaitytos, istorijos sugrąžina į vaikystę, primena visas kada nors iškrėstas išdaigas, senus draugus ir įvairiausias priesaikas. Tokias, kaip, pavyzdžiui, šioji: „Hakas Finas ir Tomas Sojeris prisiekia, kad niekam neišplepės šito ir tegu Prasmenga skradžiai jeigu kam nors pasakys ir tegu Supūna“.
    Jeigu dar neteko skaityti „Tomo Sojerio nuotykių“, truputį jums pavydime to skaitymo džiaugsmo, kurį, garantuojame, patirsite jau pirmuosiuose puslapiuose. Nors knyga parašyta XIX amžiuje, nustebsite, kad vaikai visais laikas buvo tik vaikai, kuriems reikia draugystės, paslapčių, įvairių susitarimų ir, žinoma, nuotykių. Tačiau šį knyga nėra vien apie atostogų džiaugsmus ir nerūpestingą braidžiojimą Misisipės upėje Sant Petersburgo miestelyje. Ji pakvies jus būti tragiško įvykio liudininkais ir kartu su knygos herojais priimti svarbų sprendimą – kaip elgtis tokioje neįprastoje kasdienai situacijoje, kokią pusę pasirinkti – atskleisti visiems žinomą tiesą ar nešiotis ją kaip didžiausią paslaptį su savimi visą gyvenimą.
    „Paslaptis ir įdomybė yra ta, kad tiesiogines didaktines tezes jo apysakose pakeičia savitas siužeto mechanizmas – moralinio pasirinkimo situacija, tam tikra dilema. <…> Visais atvejais nugali sąžinė, žmogiškumas, dora prigimtis. Argi toks didelės siužetinės įtampos išlydis nepaveikia giliau už bet kokią teisingą, bet nuogą didaktiką? – žurnale „Rubinaitis“ rašo Kęstutis Urba.
    Šis knygos leidimas ypatingas ir Roberto Ingpeno iliustracijomis. Jo vardą pamatęs ant knygos viršelio žinai, kad viduje gali tikėtis ne tik puikios istorijos, bet ir ją papildančių iliustracijų. Smagaus skaitymo!

    Paskelbta 2017-06-05

  • Ar būna vasara be pavasario?

    Indrė Pavilonytė. Didžiosios tvoros paslaptis. Iliustravo Martynas Pavilonis. Leidykla „Alma littera“, 2017

    Ar įsivaizduojate gyvenimą vienu metų laiku? Ar norėtumėte, kad jūsų kieme būtų visada vasara? Arba žiema? O gal pavasaris? Tokiame Girios Slėnio miestelyje, didžiulės tvoros apsuptos Vasaros gatvės gale gyvena devynmetis Martynas. Jo gatvėje „gyventojai visus metus džiaugėsi saule, jų soduose sirpo gardžiausios uogos, medžiai niekuomet nenumesdavo žaliuojančių lapų, o ežero vanduo niekada neužšaldavo“. Ar norėtumėte gyventi tokioje gatvėje? Čia niekada nebūtų sniego arba rausvai geltonų rudens lapų. Upės neužšaltų ir visada šviestų saulė. Martynui turbūt niekada nebūtų kilę minčių, kad būna ir kitokios dienos, tačiau klausimų apie tai, kas vyksta už tvoros, žinoma, kyla. Ir vieną dieną sukyla didžiulis vėjas, atvėręs ne tik plyšį tvoroje, bet ir naujų patyrimų nuojautą. Nes ką gi reikia veikti, jeigu tvoroje atsiranda plyšys? Žinoma, pasidomėti, o kas gi už tos tvoros.

    O už tvoros – viskas balta, medžiai – be lapų. Keistos sidabro žvaigždelės krinta ant Martyno veido ir virsta vandens lašeliais, tik ant jo nutūpusios. Kokie stebuklai atvykėliui iš Vasaros gatvės! Lengva mums pasakyti – žiema. Bet juk Martynas jos dar niekada nematė. Už tvoros, Žiemos gatvėje, Martynas susipažįsta su Marija. Du vaikai iš skirtingų gatvių apsilanko vienas pas kitą svečiuose ir jiems kyla daugiau klausimų apie tai, kas slepiasi už kitų tvorų ir iš kur tas paslaptingas pageltęs lapas, kurį Marija rado Žiemos gatvės gale.

    Ar vaikai ras atsakymus į savo klausimus? Ar atras Rudens ir Pavasario gatves? Sužinosite, jeigu skaitysite.

    Ir žinote, verta perskaityti – labai graži istorija. Apie tai, kad gyvenime visada atsiranda dalykų, kurie, regis, tokie paprasti, bet kuriais džiaugtis galima taip pat, kaip ir begaliniai ypatingais dalykais. Nes paprasti dalykai ir yra labiausiai ypatingi.

    Atskiras žodis apie knygos iliustracijas, kurias žiūrėdamas kartais jautiesi it filme. Ramios, paprastos, bet tuo pačiu ir išskirtinės. Jos leidžia pajusti visus keturis mūsų turimus metų laikus ir pasidžiaugti, kad gyvename tokioje klimato juostoje, kurioje visą grožį galime matyti kasmet. Nesipykime dėl metų laikų – jie visi turi kažką, kas nudžiugins kiekvieną.

    Paskelbta 2017-06-02

  • Draugystė ir kūryba - galingi ginklai

    „Gebėjimas gražiais žodžiais apibūdinti visokias nesąmones yra VISŲ suaugusiųjų bruožas“. Taip mano Didysis Neitas, su kuriuo galėjote susipažinti jau trijose knygose apie šį smagų berniuką.

    Šį kartą kai kurie nutikimai neatrodo labai linksmi. Prasideda jie jau nuo pirmojo susitikimo su Džefersono vidurinės mokyklos mokiniais, o tęsiasi, kai 38-osios mokyklos mokiniai dėl remonto turi joje lankyti pamokas. O juk tai pati nemėgstamiausia mokykla, su pačiais įžūliausiais mokiniais. Negana to, norėdamas padėti draugui, Neitas susilaužo ranką, o galiausiai jų komanda pralaimi krepšinio rungtynes. Ar gali būti dar blogiau? Turbūt, gali. Tačiau, kad taip nenutiktų ir gyvenimas pagaliau imtų taisytis, reikia pasukti galvas ir sugalvoti ką nors, kas padėtų Neito draugams pagaliau ištrūkti iš to užburto rato ir nugalėti Džefersno mokyklą. Taip ir atsitinka - draugystė, bendras tikslas ir didelis noras pagaliau laimėti padeda vaikams pasiekti taip seniai lauktos pergalės. O kai kurios nesėkmės pasirodo esančios visai palankios jų tikslams.

    Jeigu jau skaitėte nors vieną Neito knygą, žinote, kad Neito ir draugų nuotykiai yra ne tik aprašomi, bet ir piešiami. O toks žanras dabar bene mėgstamiausias jaunųjų skaitytojų. Tad linkime smagaus vakaro su knyga!

    Lincoln Peirce. „Didysis Neitas rizikuoja“. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. Leidykla „Nieko rimto“, 2017.

    Paskelbta 2017-05-15

  • Knyga prastai nuotaikai pataisyti

    Tomas Dirgėla. Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas. Leidykla "Tyto alba" 2017.


    Jeigu po šilto ir saulėto savaitgalio subjuro nuotaika, nepasiduokite! Ar žinote, kas labiausiai padeda pataisyti tą sugedusią nuotaiką? Žinoma, knygos! Tiesa, reikia imti į rankas tą. kuri pakels ūpą ir pralinksmins.
    Vienas iš tokių gelbėjimosi ratų galėtų būti naujausia Tomo Dirgėlos knyga apie Domą ir Tomą. Tomas Dirgėla yra tarsi lietuviškasis Deividas Valiamsas (Davis Walliams) - juokauja, čiauška nežinia tiesą ar ne, prikuria visokių bėdų knygoje, bet galiausiai viskas baigiasi gerai, turbūt kaip tik todėl, kad į tai, kas vyksta, nežiūrima pernelyg rimtai.
    Jeigu jau skaitėte pirmąją knygą apie Domą ir Tomą (Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla), jau pažįstate šiuos du 4B klasės mokinius, direktorių Liudą Mėmę, Upę ir net inspektorių Kukulaitį.
    Šį kartą nuotykiai prasideda, kai mokiniai išsiruošia į ekskursiją naujuoju autobusu BRUM ČIANG DRAGON 2381. Autobusas turi keturis aukštus ir palėpę, gali būti varomas kuo tik nori, valdomas mygtukais, bet svarbiausia - jame veikia internetas. Kam ta ekskursija, kai yra toks autobusas? O vis tik į ekskursiją pagaliau išsiruošiama, o čia ir prasideda visi smagumai.
    Nieko mes jums nepasakosime, nes bus nebeįdomu skaityti, kas nutiko ir kokių užduočių turėjo imtis komanda, vadovaujama Vatsonaičio ir Šerlokausko, pasivadinusi KOMANDA („Tai negi PANDA? - sukikeno Tomas, o prie jo prisidėjo ir kiti KOMANDOS nariai.)
    Žinoma, knygoje bus ir poezijos (kaip be jos, kai liepsnoja Tomo meilė Upei), bus visokių juokelių (kurie nebūtinai patiks jaunųjų skaitytojų tėveliams), bus net ir milžinas (na... patys pamatysit), galiausiai atsiras ir du visiškai nauji (labai maži ir netikėti) knygos veikėjai.
    Taigi, pabandykite. Jau po pirmo skyriaus bjaurių nuotaikų - kaip nebūta.

    Paskelbta 2017-05-08

  • Vilkolakiuko Dolfo nuotykiai - įdomesniems vakarams!

    Paul van Loon „Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių paslaptys“. Iliustracijos Hugo van Look. Leidykla „Nieko rimto“, 2017

    Kokią knygą planuojate skaityti šią savaitę, po ilgesnio nei įprasta savaitgalio? Turime pasiūlymą – nerti į nuotykius su vilkolakiuku Dolfu. Nesvarbu, ar skaitėte jau kitas knygas apie jį, ar ne – kiekvieną istoriją galite skaityti atskirai.

    Tai jau šeštoji knyga apie vilkolakiuką Dolfą „Vilkolakių paslaptys“. Atostogos patinka turbūt visiems vaikams. Nenuostabu, kad ir Dolfas džiūgauja atvykęs į sodybą Ardėnuose drauge su Noura, Timiu ir tėčiu. O tarp atostogų ir nuotykių, žinia, labai dažnai galima dėti lygybės ženklą.

    Dar šioje knygoje netrūks paslapčių ir netikėtų posūkių, kurie nustebins ir patį vilkolakiuką, ir skaitytojus. Pradžioje gali atrodyti, kad viena šalia kitos eina dvi skirtingos istorijos – keisti vilkolakiuko Dolfo ir Nouros atradimai, pažintis su kitais vaikais vilkolakiais, o vėliau – tėčio susikaupimas prie akmens skulptūros. Žinoma, galiausiai viskas atves į vieną ir tą patį tašką, tačiau daugiau nepasakosime, kad patiems būtų įdomiau skaityti.

    Knygas apie vilkolakiuką Dolfą skaityti yra lengva, jose daug skyrių – po kiekvieno galima pakelti akis ir pažvelgti, kas vyksta už lango arba pasidaryti arbatos ir skaityti toliau. Netrūksta ir išraiškingų paveikslėlių. O ir pats rašytojas sako „Dolfui vis viena, ką aš galvoju ir rašau. Jei sugalvosiu jam naują nuotykį, jis visuoment bus patenkintas. Jis tikisi, kad nuotykių bus ir daugiau.“

    Taigi, jeigu pirma diena po ilgesnio savaitgalio bus sunki, vakare nuotykiai nepakenks.

    Paskelbta 2017-05-02

  • Kas nutinka, kai manaisi esąs miesto Proto Bokštas...

    Virgis Šidlauskas, „Ulfas ir stebuklinga barzda“. Iliustravo Tania Rex. Leidykla „Nieko rimto“, 2017

    Ulfopotamija yra miestas, iš visų pusių apsuptas vaismedžių giraičių. Ten gyvena ir pagrindinis knygos herojus berniukas Ulfas. Tiesą sakant, kone visų berniukų vardai čia panašūs – Ulftautas, Ulfvydas ar Ulfonsas. Tai rodo ne tik priklausomybę miestui, bet ir tai, jog didžiuojamasi savuoju miestu ir jog miesto istorija yra ypatinga.

    Taigi, Ulfas, užaugęs su miesto istorijomis apie Paslaptingąjį Atvykėlį, vieną dieną tampa vaiku, su kuriuo nebeįmanoma susikalbėti – jis atsisako eiti į mokyklą ir ima vadinti save naujuoju miesto Proto Bokštu. Vargas tėvams, nes namie dabar amžini atsikalbinėjimai ir betvarkė. Kaip manote, ar trūko tėvams kantrybė? Nespėjo, nes „Ulfą kaip sniego lavina užgriuvo aibė nuotykių ir nesusipratimų. Geriau pagalvojus, apie juos ir yra ši knyga.“ Nuotykiai ir nesusipratimai prasideda nuo tėčio stebuklingo skustuvo, kuriuo Ulfas labai neapdairiai sugalvoja pasinaudoti, nepatikėjęs tėčiu, jog skustuvas yra stebuklingas ir „mažiems neklaužadoms žaidžiant su juo užauga ilgų ilgiausios barzdos.“ Taigi, kitas rytas Ulfui išaušta ne pats smagiausias – veidrodyje į žvelgia Ulfas, bet ne tas pats. Veidrodyje Ulfo skruostai apžėlę šiurkščia barzda.

    Taigi, tokia yra istorijos pradžia ir Ulfas, norėdamas grįžti prie savo tikrojo pavidalo, turės įveikti daug girių ir pievų ir laukų, susirasti draugų ir patirti visokiausių nuotykių, o galiausiai, išsiaiškinti, ar jis tikrai toks jau visa ko žinovas.

    Pagyrimai knygos autoriui, kuriam ši knyga pirmoji, už smagius vardus ir apylinkų pavadinimus, lengvą rašymo stilių ir įtraukiančius nuotykius. Taip pat ir dailininkei už taiklias iliustracijas, kurios kartais (tyčia ar netyčia) primena Franco Jozefo Tripo iliustracijas puikioms Otfrydo Proislerio knygoms apie Plėšiką Hocenplocą.

    „Pusryčius geriausia valgyti, kai išalksti, mokyklų, kaip sakiau, čia nėra, o darbas ne vilkas – į mišką nepabėgs, – paprastai atsakė barsukas. – Štai taip mes ir gyvename Garvežiukų pievoje.“

    O mes gyvename čia, Lietuvoje, į mokyklas einame, o vakarais skaitome knygas. Tad smagaus skaitymo!

    Paskelbta 2017-04-26

  • Ką skaitysime šią savaitę?

    Pradedame naują balandžio savaitę. Antras pavasario mėnuo prasidėjo netikėta šiluma, garantuojame, kad savaitgalį knygos buvo paliktos namuose, o skaitytojai išėję į miškus, laukus ir parkus. Bet šiandien keliaujame į mokyklą, o po mokyklos turėsime laiko skaitymui. Taigi, ką skaitysime?

    Isla Fisher yra žinoma aktorė ir trijų vaikų mama. Kai namie sukasi trys vaikai, jiems nuolat reikia pasakų ir istorijų. Taip ir gimė jos knyga „Vadovauja pašėlusi auklė“. Knygoje - trys trumpos istorijos, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka auklė Mardžė, tiksliau - hercogienė Mardžerija Boregard Viktorija Pontefua. Vien jau jos vardas vertas, kad namuose vyktų kažkas keisto ir neįprasto kasdieniam gyvenimui bei taisyklėms.

    Jemima Baton ir jos brolis Jokūbėlis (Jokūbėlis Pyragėlis) vieną ketvirtadienio vakarą sulaukia auklės, nes jų tėvams reikia išeiti, o vaikų vienų namie palikti nevalia. Taip jų gyvenime atsiranda auklė Mardžė, nedidutė dama, kažką slepianti po geltona vilnone kepure. O po ta kepure ji slepia ne tik savo neįprastą šukuoseną, bet turbūt ir visą pašėlusį charakterį. Neabejoju, tokia auklė - daugelio vaikų svajonė. Su ja Jemima ir Jokūbėlis patirs nuotykių ne tik namuose, bet ir draugo gimtadienio šventėje bei mokykloje.

    Smagių nuotykių ir jums (tik nepamirškite vėliau susitvarkyti kambarių)!

    Isla Fisher. „Vadovauja pašėlusi auklė“. Iliustravo Eglantine Ceulemans. Leidykla Alma littera, 2017

    Paskelbta 2017-04-03

  • Ką skaitysime šį savaitgalį?

    Šįkart pirmiausia papasakosime apie knygos „Mokšė. Blogiausi mano gyvenimo metai“ rašytojus. Kai paimsite knygą į rankas, pamatysite, jog ant viršelio James Patterson pavardė parašyta dideliu šriftu, o šalia Chris Tebbetts pavardė - gerokai mažesnėmis raidėmis. Jums kyla klausimų, kodėl? Mums irgi kilo, tad pirmiausia puolėme ieškoti paaiškinimo. Jamesas Pattersonas labai įdomi asmenybė, jį galime pavadinti rašytoju – verslininku. Iki 1996 metų jis dirbo reklamos srityje, šiuo metu dirba tik rašymo industrijoje – taip, taip, perskaitėte teisingai, industrijoje, ir yra daugiausiai uždirbantis rašytojas pasaulyje. J. Pattersonas ne šiaip sau yra vienas produktyviausių rašytojų – daug knygų jis parašo todėl, kad jam padeda kiti rašytojai. Dažniausiai tai yra jauni, norintys prasimušti autoriai, arba tie, kurie tokiu būdu bando sugrįžti į literatūros pasaulį. J. Pattersonas sugalvoja idėją, ją pateikia pagalbininkui, šis parašo juodraštį ir jeigu J. Pattersonui juodraštis patinka, knyga yra išleidžiama štai tokiu būdu – pirma yra Jameso Pattersono pavardė, o mažesnėmis raidėmis – jo pagalbininko arba, tiksliau sakant, tikrojo knygos rašytojo - šiuo atveju Vhrisso Tebbettso. Beje, ši knyga - tik pirmoji iš penkių, jau parašytų, serijos „Mokšė“ knygų.

    Taigi, tiek apie knygos autorius, o dabar – apie pačią istoriją. Reifas Kačiadorianas yra turbūt tipinis paauglys, kuriam mokykla nelabai patinka. Nelabai patinka – pasakyta per švelniai, jis mokykloje jaučiasi it kalėjime. Kiekviena diena yra suvaržyta visokiausių taisyklių, jį nuolat persekioja „Žudikas Mileris“, Reifui patinka mergaitė Džinė, kuri, kaip ir įprasta tokiose istorijose, yra tiesiog nuostabi ir kol kas jo nepastebi, jis neturi tikrų draugų, išskyrus vienintelį Tylenį Leonardą arba Leo, kuris neištaria beveik nė žodžio, bet užtat viską, kas vyksta, iliustruoja savo piešiniais.

    Leo yra Reifo patarėjas, pagalbininkas, geriausias draugas ir didelis jo gyvenimo pokyčių šalininkas. Taigi vieną dieną jie drauge sugalvoja viską pakeisti, o tie pokyčiai vykdomi ne kaip kitaip, o laužant visas mokyklos nustatytas taisykles. Tiesa, susikuriamos jų pačių taisyklės – kiek taškų gaunama už kiekvieną taisyklės pažeidimą, kokiu atveju dingsta Reifo gyvybė (Leo nustatė trijų gyvybių limitą), kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. Mokyklos taisyklių pažeidinėjimas turi ir savo pavadinimą – R.E.I.F.O., kuris šifruojamas taip: Rimtai, Elgesio Instrukcijos – Formalumas Ožiams.

    „Atsiverčiau savo „Elgesio taisyklių“ 11 skyrių, trečią taisyklę: „Mokiniai jokiomis aplinkybėmis negali liesti priešgaisrinės signalizacijos jungiklių.“
    Paėmiau Leo rašiklį ir išbraukiau taisyklę viena ilga ilnija. Tai irgi buvo neblogas jausmas. Viena taisyklė sulaužyta… liko visos kitos.“

    Taigi, taip pradėjus laužyti taisykles, Reifo gyvenimas pasikeičia. Ir ne tik mokykloje, bet ir namie. Ar tie pokyčiai į gera? Sužinosite, perskaitę knygą iki galo. Kaip sužinosite ir visą tiesą apie Leo, apie Reifo vardo kilmę ir, žinoma, visas kitas paslaptis. Tiesa, ketvirtame knygos viršelyje sakoma, kad knyga tokia juokinga, kad galima numirti iš juoko. Mums taip nepasirodė, tiesą sakant, kai kuriais momentais knyga netgi liūdnoka, tačiau tai knygai nė kiek nekenkia.

    O visgi pagrindinė mintis perskaičius knygą - ne apie mokyklą, ne apie taisykles ir jų laužymą, o apie tai, kaip gerai, kai šalia mūsų yra mamos. Jos visada mato daugiau ir geriau, nei iš tiesų yra.

    Gero savaitgalio ir gero skaitymo!

    James Patterson ir Chris Tebbetts. „Mokšė. Blogiausi mano gyvenimo metai“ Leidykla Tyto Alba, 2017
    Iliustravo Laura Park. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis

    Paskelbta 2017-02-10

  • Prieškalėdinė pasaka: Rebeka Una „Pijus ir Nikolas"

    Nuostabiai teisinga šios knygos paantraštė: „Visų laikų istorija“. Visais laikais pradžiungame sulaukę pirmo sniego, parkuose, miškuose, laukuose ar tiesiog žvelgdami į miesto stogus pirmąkart patekę į pusnynų pasaką.

    Ji mus labiausiai ir įkvepia galvoti apie Kalėdų eglutę, apie gražius stebuklus. O juk vienas didžiausių stebuklų jaustis gerai, kai kažkam padovanoji džiaugsmo: trūkstamą žaislą, pagalbą, pasikalbėjimą, netgi ... gerus prisiminimus. Šios knygos herojai Pijus ir Nikolas pirmąkart rimtai pasikalba tabaluodami kojomis ant stogo krašto. Ir susipažįsta jiedu ne iškart. Pirmiausia kartu nuveikia daug gerų darbų. „Juk vaikai nebūtinai viską daro iš eilės. Bet dėl to juk ne blogiau gyvena, ar ne?“ Kai ko galima pasimokyti ir iš vaikų.
    Pijus toks pat berniukas kaip ir visi. Nikolas jam į langą vieną naktį pabeldžia iš labai tolimos šalies, atkeliavęs per daugelį metų. Jie susitiks keletą naktų iš eilės ir skraidydami po miestą („juk miegodamas jis vis tiek nieko neveikia“) lankys kitus vaikus ir ne tik vaikus... Šioje knygoje laikas nuo laiko autorė ką nors išmintingo tarsteli ir savo skaitytojams. Pavyzdžiui, paaiškina, kodėl piktas kiemsargis, kas yra dovana, kaip galima dovanoti gerus prisiminimus.
    Norėdamas palyginti šią knygą su kitomis, pirmiausia prisimeni
    Džanio Rodario „Žydrosios strėlės kelionę“ ir šiek tiek Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“.
    Taigi jaunos autorės Rebekos Unos nauja knyga „Pijus ir Nikolas“ -
    apie Kalėdų stebuklus ir gražią draugystę. Gimusi iš pasakojimų, kurie išties patiko „tikram“ berniukui Pijui.
    Rebeka Una sėkmingai debiutavo Paauglių literatūros konkurse,
    jos kūrinys „Atjunk“ 2015 m. buvo išrinktas Metų knyga paaugliams.
    Knygą išleido Leidykla "Tyto alba".

    Skiriama 6-8 metų skaitytojams.

    Paskelbta 2016-11-30

  • Šį kartą užmigti norėjo Drambliukė

    Vienus vaikus taip priveikia dienos nuotykiai ir įspūdžiai, kad pasiekę lovelę jie bemat užmiega, kitiems priešingai – tie patys nuotykiai, įspūdžiai ir netgi nuovargis ilgai neleidžia nurimti ir pasinerti į sapnų karalystę.

    Būtent šiems vaikučiams švedų psichologas, sertifikuotas praktikuojantis neurolingvistinio programavimo meistras Carlas-Johanas Forssénas Ehrinas siūlo jau antrą stebuklingą migdymo pasaką. Ji vadinasi „Drambliukė, kuri norėjo užmigti“. (Pirmoji, pasaulyje parduota kelių milijonų tiražu, taip pat populiari ir Lietuvoje - „Triušelis, kuris norėjo užmigti“).

    Pavargusi drambliukė Elen kviečia vaikus palydėti ją iki lovelės, kuri yra anapus gražaus mieguisto miško. Išsileidę kelionėn su drambliuke, pasakos klausytojai stebuklingame miške sutiks kurmį Snaudalių, leisis Miego laiptais, pasijus tarsi lapeliai, švelniai ir lėtai besileidžiantys nuo apsnūdusio medžio šakos ir svajojantys kuo greičiau užmigti ant minkštų samanų upeliuko pakrantėje; dar paklausys papūgos, vardu Mieguklė Danielė patarimų, kaip greičiau užmigti, galiausiai sutiks jau pažįstamą ir išties pavargusį triušelį Rodžerį, kuris padovanos maišelį su stebuklingais miego milteliais...

    Sulig kiekvienu puslapiu vis labiau norėsis nusižiovauti, jaukiai įsitaisyti savo lovelėje ir kietai bei saldžiai užmigti.

    Knygos pabaigoje autorius pataria, kaip geriau skaityti šią knygą. Vieniems vaikams patiks, kai nurodytoje vietoje paminėsime jų vardą, jie norės klausyti pasakos, žiūrėdami paveikslėlius; kitus - tariamas vardas pernelyg išbudina, o pasakojimo apie drambliukę jiems geriau klausyti jau atsigulus lovelėn.

    Atraskite Jums tinkamiausią būdą skaityti migdančią knygelę! Saldžių sapnų!

    Ar jau pasiilgote naujos Kakės Makės nuotykių knygos?

    Štai ir ji: Lina Žutautė „Kakė Makė ir Dantukų fėjos puota”.

    Knygelė labai išmoninga, joje sutiksime daug spalvingų herojų: jau pažįstamą Netvarkos nykštuką, monstrus Nanaisą ir Mamaisą, Pasakų princą ir kitus. Mama, tėtis ir senelė Kakės Makės visai neįtikina, kodėl reikia kasdien valytis dantis. Ir skylutės, ir dirbtiniai dantys jai atrodo visai įdomūs ir naudingi dalykėliai. Štai iškeliavusi iš namų ir sutikusi pasakiškų būtybių Kakė Makė išgirs iš jų kur kas įdomesnių priežasčių šiam nuobodžiam kasdieniam darbui. Ogi nesivalęs dantų, negausi pakvietimo į Dantukų fėjos puotą! Bet kur ir kada gi ji įvyks?.. Tikėkimės, kad tikriausiems Kakės Makės fanams užteks labai spalvingo vaizduotės pasaulio ir išsivalę dantukus, pirmiausia neskubės patikrinti pašto dėžutės.

    „Kas yra BLOGIAU nei būti užrakintam mokykloj po pamokų?

    Būti užrakintam mokykloj po pamokų su trimis plėšikais, norinčiais nusukti tau galvą”.

    (Rachel Renée Russell „Makso Kramblio nesėkmės. Spintos didvyris")

    Septintos klasės mokinys Maksas Kramblis, kuriam gyvenimas naujoje mokykloje atrodo tiesiog niekam tikęs, vieną naktį tampa tikrų tikriausiu superherojumi. Pirmiausia šioje mokykloje jis pameta tėčio kolekcinę vertybę – senutėlį komiksų žurnalą, kurio nebuvo leista neštis iš namų, antra, vos per pora savaičių Dagas Terstonas, geriau žinomas Niekšo pravarde, kelintą kartą įgrūda jį į rūbinės spintelę ir užrakina. Šį kartą panašu, kad teks joje tūnoti visą savaitgalį.

    Savaime suprantama, skaitant pirmiausia norisi maištauti prieš tokias patyčias. Knygos autorė visai nemoralizuoja, tik leidžia pačiam Maksui konstatuoti: „Turėjau pripažinti – tai MANO paties kaltė, kad leidžiu jam taip elgtis. Tėvai visada klausia, kaip man einasi mokykloje, o aš meluoju. Todėl GALIAUSIAI pasakysiu jiems TIESĄ”.

    Pratūnojęs keletą valandų spintelėje, Maksas šiaip ne taip randa išeitį, o tiksliau išėjimą į slapčiausius mokyklos ventiliacijos labirintus. Paaiškėja, kad naktį mokykloje jis ne vienas. Užvirs žūtbūtinė kova, beje, ... labai juokinga.

    Nusiteikite smagiam knygos skaitymui vienu prisėdimu (nes labai smalsu, kas toliau) ir atraskite savyje mielą prietranką!

    Rachel Renée Russell iš tikro yra advokatė, bet knygas paaugliams rašo mieliau nei teisės aktus. Visame pasaulyje ji išgarsėjo "Prietrankos dienoraščio" serija, kuri išversta net į 36 kalbas. Kurti ir iliustruoti knygas rašytojai padeda dukterys Erin ir Nikki.

    Nėra dvejonių, tai viena iš tų knygų, kurią drąsiai galime siūlyti tiems ketvirtokams - septintokams, kuriems storos rimtos knygos be paveikslėlių vis dar atrodo sunkiai įveikiamos.

    Visas šias knygas išleido leidykla „Alma littera“.

    Paskelbta 2016-11-03

  • Apie naujas smagias knygas vaikams

    Ant „Augu skaitydamas“ stalo keletas puikių naujų knygų, kurias išleido leidykla „Tyto alba“. Viena didesnių naujienų – Deivido Valjamso knyga. Nėra abejonių, kad paskutiniu metu vaikai labiausiai laukdavo naujo šio rašytojo „Močiutės plėšikės“ tomelio. Šį kartą – istorija apie senelį: „Didysis senelio pabėgimas“. Džeko senelis kadaise buvo Karališkųjų oro pajėgų pilotas. Antrojo pasaulinio karo metais jis skraidė „Spitfire“ naikintuvu. Tuo metu, kai Džekui buvo dvylika

    (1983 m.), „Spitfire“ galėjai aplankyti viename iš Londono muziejų. Džekas su seneliu daugiausiai laiko ir praleisdavo, lankydamiesi šiame muziejuje. Tačiau atėjo diena, kai senelis jau ne tik prisimindavo šlovingus piloto laikus, o tiesiog visam laikui juose apsigyveno, menkai besiorientuodamas dabartyje. Su dabartimi jį siejo tik geriausias draugas anūkas, kuriam jis nuolat kartodavo: „Privalome nedelsdami kilti į dangų! Aukštyn, aukštyn ir tolyn!” Tuo metu tėvai ruošiasi senelį išgabenti į senelių namus „Saulėlydžio bokštai“, kurie skelbiasi: „Rūpinamės jums nereikalingais senoliais“. Džekas pasistengs laimėti savo mylimam seneliui dar ir dar vieną laisvės dieną. O kiek laiko sutiks senelis praleisti „Saulėlydžio bokštuose“, kai anūko išmones galutinai perpras suaugusieji ir jie paskelbs savo sprendimą? „Ji (mama) kalbėjo iš svetimų lūpų girdėtomis frazėmis, kurias žmonės sako, norėdami save įtikinti tuo, ką žino esant netiesą. Pavyzdžiui, „taip geriausia“, „manau, jis ten bus daug laimingesnis nei namuose“ arba netgi „laikui bėgant, jis ten pripras“. Ir kiek neįmanomai išradingų nuotykių dar laukia jųdviejų su Džeku? Tik aukštyn, tik tolyn! Be galo juokinga ir jaudinanti istorija.

    Šaunų senelį sutinkame ir kitoje naujoje knygoje: „Normo pasaulis: atsargiai, dūžta! Kiaušiniai!”, kurią parašė Džonatanas Meresas (Jonathan Meres), buvęs jūreivis, roko žvaigždė ir ledų pardavėjas. Normas turėtų tapti mylimu herojumi visiems „Nevykėlio dienoraščio“, „Nuostabiojo Geitso pasaulio“, ir, žinoma, „Močiutės plėšikės“ fanams. Tai pirmoji ciklo „Normo pasaulis“ knyga. Joje sužinome, kaip Normas, kuriam dvylika, beveik trylika (tai jis pats mėgsta pabrėžti), pirmąsyk susiduria su „neteisingu gyvenimu”. Tėvas netenka darbo, tad šeima priversta persikelti į daug mažesnį namą, kuriame jo kambarys labiau primena „batų dėžę”. Mama nuolat sėdi prie televizoriaus ir seka pardavimų kanalo akcijas, namuose produktai tik su pigiausio prekybos centro ženklu, tėtis bet kuria kaina nenori išduoti jo tikrosios atleidimo iš darbo priežasties. Normą su kvailomis idėjomis nuolat persekioja du jaunesni broliai. Pats Normas svajoja tapti kalnų dviračių sporto čempionu, taigi svajoja apie naują dviratį, kuriam, žinoma, reikia pinigų, daug pinigų. Tad jis neišvengiamai susiduria su įtemptomis situacijomis, kuriose taip sunku išlikti sąžiningam ir neapsijuokti. Normą vis gelbsti rūsčiu tik besidedantis, o iš tikrųjų šelmiškas ir supratingas senelis, kuris tiesiog skaito anūko mintis. Dar geriausias draugas nuo kūdikystės Mikis. Tiesa, jo irgi yra dėl ko nekęsti. Pavyzdžiui, dėl pernelyg tobulų tėvų ir gerų namų. Ir ko norėti, „juk čia gyvenimas, o ne kokia kvaila knyga, kur gali nutikti tai, kas tikrovėje paprastai niekada nenutinka”. Dauguma nutikimų Normo gyvenime vis dėlto yra labai juokingi. Antroje knygoje „Normo pasaulis: atsargiai! Gali suerzinti!” sužinosite apie tolesnį sumautą Normo gyvenimą: bjaurioji kaimynė į jutubą įdeda jo ankstyvosios vaikystės nuotrauką ir dabar visi iš jo šaiposi; jaunėliai broliai iš tėvų išsiprašo šunį, kuris viską gadina; į svečius atkeliauja supertobuli pusbrolis ir pusseserė, su kuriais, žinoma, turės eiti pasivaikščioti ir pan. Užtat pavyksta gauti vertingos informacijos, kuri gali vėliau labai praversti... Bėdos ir nutikimai, bet skaityti labai linksma. Su išraiškingais komiksiniais piešiniais.

    Leidykla „Tyto alba“ toliau tęsia smagių knygelių seriją „Hetė Bi stebuklingų būtybių gaudytoja“, kuri ypač turėtų patikti maždaug 7-9 m. skaitytojoms, mėgstančioms pasakojimus apie fėjas ir kitas pasakiškas būtybes. Šios knygos jas pakvies į Pasakėnijos karalystę. Neseniai pasirodžiusioje trečioje serijos knygoje „Fėjos sparnas“ mažoji Hetė Bi rūpinasi drakonais, vienaragiais, undinėmis ir fėjomis. Klastingasis kipšų karalius Karigeidis sukėlė audrą ir ledo gabalėlis sudraskė fėjos sparnelį. Dar blogiau – bjaurusis karalius pagrobė ir fėjos galias! Kaip Hetei sutvarkyti sparnelį ir grąžinti fėjai stebuklingus gebėjimus? Jai teks leistis į pavojingą žygį...

    „Hetės Bi stebuklingų būtybių gaudytoja“ serijos knygos vertingos dar ir tuo, kad jose veiksmas vyksta ne tik fantastiniame pasaulyje, bet ir tikrų tikriausiame gyvenime. Sužinome apie nutikimus mokykloje, apie skirtingiausių charakterių Hetės Bi drauges, apie jos rimtas derybas su broliu, pabuvojame jos namuose, iš kurių Hetė Bi ir pašaukiama keliauti į Pasakėnijos šalį.

    Knygos pabaigoje skaitytojas(-a), atsakęs(-iusi) į pateikto testo klausimus, gali sužinoti ir įdomių dalykėlių apie save!

    Paskelbta 2016-10-28

  • Apie Dygsniuką, labai mielą pabaisiuką

    Guy Bass. Dygsniukas. Iliustravo Pete Williamson. Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė. Alma Littera, 2016 m.

    „Dygsniukas atrodė išties keistai: daugiau ar mažiau panašus į žmogų, bet ne didesnis už vidutinio dydžio beždžionėlę; jis buvo padarytas iš profesoriaus rastų atsarginių detalių, gabaliukų ir likučių.“

    Kai esi toks padarėlis, gyventi greičiausiai nėra lengva. Todėl Dygsniukas ir slepiasi pilyje, vadinamoje „Baisūnų pilimi“. Negana to, kad jis slepiasi nuo žmonių, jis slepiasi ir nuo tokių pačių kaip ir jis, kiauras dienas lindėdamas rūsyje arba nuo gegnių stebėdamas, kokius naujus pabaisas kuria profesorius Erazmas. Dygsniuko pareiga - stebėti, koks naujas baisuoklis išvysta dienos šviesą ir tuoj pat jį nuraminti - duoti mikstūros nuo piktumo, vilkolakiškumo ar perdėtos energijos. Jis nenori, kad kas nors sužinotų apie tai, kas dedasi šioje keistoje pilyje. O ir miestelio žmonės prie pilies nė nesiartina.

    Viskas pasikeičia, kai vieną dieną į miestelį užklysta Fulbertas Pabaisiaieškis, kuris keliauja po pasaulį su savo Keistenybių cirku ir bando gąsdinti žmones. Bėda ta, kad jo cirke pabaisos visai nebaisios ir jo cirkas niekam nekelia pasibjaurėjimo. Taigi Baisūnų pilis Fulbertui pasirodo tikras išsigelbėjimas, tad jo tikslas nuo šiol - išsiaiškinti, kas dedasi šioje pilyje ir kaip ten esančius baisūnus panaudoti savo labui.

    Taigi, čia ir prasideda istorija, kurioje sužinosime, kodėl Dygsniukas toks liūdnas, ar jis turi draugų ir kaip baigsis Fulbertui - ar jo klasta pasiteisins, ar jis taip ir liks su savo nesėkmingu Keistenybių cirku.

    Knygelė gana nedidelė, dailiai iliustruota - ją vartant gali atrodyti tarsi žiūrėtum juodai baltą senovinį filmą. Ir nors jos puslapiai pilni pabaisų, tie vadinami siaubūnai labiau simpatiški ne baisūs, labiau geri, nei kam nors linkintys bloga. Puikiausiai tiks vaikams, kurie neseniai pramoko skaityti, o taip pat ir tiems, kurie skaito kartu su tėveliais. Neišsigąskite, kad Dygsniukas žvelgia į jus nuo knygos viršelio iš kažkokių tamsybių, jis tikrai mielas ir visiems linkintis tik gero.

    Paskelbta 2016-06-27

  • Apie drąsą žmonių ir varnų

    Jacob Grey. Krankas. Varnų užkalbėtojas.Baltų lankų leidyba, 2016 m.

    Turbūt nėra skaitytojo, kuris nežinotų Mauglio, berniuko, kurį užaugino vilkai. Šios knygos herojus Krankas taip pat gyvena ne su žmonėmis. Jis užaugo su varnomis, supranta varnų kalbą, jo draugai ir jo globėjai yra iš varnų pasaulio. Jam tai atrodo normalus gyvenimas, prie tokio jis yra pratęs jau nuo mažens ir kitokio savo gyvenimo neįsivaizduoja.

    „Ak, kiek jų, varnų, per tuos aštuonerius metus būta. Apsukruolis. Karštapėdė. Vienakojis Balandinis. Kavos mėgėja Dėme.“

    Kranką nuolat kankina keistas sapnas, kuris ateina iš jo praeities. Su savo draugėmis varnomis Rūgšna, Spiegle ir Balte jis ko gero taip ir gyventų Juodamūrio miesto parke, tačiau vieną naktį ieškodamas valgio jis stebi kaip gaudomi pabėgę kaliniai ir pats įsitraukia į tas gaudynes, padėdamas mergaitei Lidijai.

    Lidija nori susidraugauti su Kranku ir nekreipdama dėmesio į jos nemėgstančias varnas, tampa jo bičiule. Vėliau ji Krankui papasakoja, kad prieš aštuonetą metų, kaip tik tada, kai Krankas liko vienas, be savo tėvų, miestą užplūdo nusikaltimų banga. Visa, kas įvyko pastarosiomis dienomis - jo vis ryškėjantis sapnas, pabėgę kaliniai, kurių ieško Lidijos tėvas, vienas jų su voro tatuiruote - ėmė Krankui dėliotis į vieną dėlionę.

    Nuo to laiko visi įvykiai ima suktis vienas paskui kitą - Krankas susipažįsta su Trupiniu, žmogumis, kuris gali susikalbėti su balandžiais, ir supranta pats esantis dalimi tų keistų dalykų, kurie dedasi mieste. Pirmąkart jis išgirsta žodį „Užkalbėtojas“ ir supranta pats toks esąs. Gerieji užkalbėtojai savo galią kalbėti su gyvūnais išnaudoja tik geriems tikslams, o blogieji užkalbėtojai nori gyvūnus pavergti savo piktiems kėslams.

    Dabar miesto likimas priklausys nuo to, kaip Krankas sugebės valdyti savo galias, kiek jis pasikliaus savo ištikimiausiais draugais bei savimi pačiu.

    Knyga įtraukia jau nuo pirmojo puslapio. Tiks vaikams, kurie mėgsta nuotykius, netikėtas istorijas ir paslaptis.

    Paskelbta 2016-06-20

  • Būkite saugūs kelyje!

    EISMAS. Daiva Piličiauskienė, Vytautas Kandrotas. Iliustravo Karolina Vendelskytė

    Leidykla „Debesų ganyklos“, 2016 m.

    Knyga ryškiu viršeliu tarsi įspėja, kad viduje rasite svarbios informacijos. Tai knyga eismo dalyviams, o tai reiškia mums visiems, kasdien išeinantiems iš namų – nes mes juk kasdien atsiduriame įvairiose eismo situacijose – eidami į mokyklas, į darbus, į kiną, pasivaikščioti, važiuodami dviračiais ar riedučiais. Taigi, pagrindines taisykles turime žinoti visi, kad kelyje vieni kitus gerbtume, būtume saugūs ir atsargūs, išvengtume avarinių situaccijų.

    Mokytis eismo taisyklių galima labai rimtai, o galima atsiversti štai šią knygą ir pamatysite, kad mokymasis gali būti ne tik lengvas, bet ir įdomus, žaismingas procesas. Čia rasite informaciją apie tai, kas draudžiama ir kas privaloma pėstiesiems ir dviratininkams, sužinosite, kokie būna kelio ženklai, kaip segėti atšvaitus, rasite informaciją apie pirmąją pagalbą, sužinosite, kokių būna transporto priemonių, kokie yra Lietuvos keliai, rasite įvairių Lietuvos tiltų nuotraukų - galbūt per kurį tiltą teko ir patiems eiti ar važiuoti. Ir tai – tik mažoji dalis viso to, apie ką rašo knygos autoriai.

    Knygos puslapiuose skaitytojus lydės vaikai Dignė ir Dominykas bei šuo Rokis. Kiekvienas puslapis atvers ir staigmeną – atverčiamuose puslapių langeliuose rasite vis kitų įdomių, reikalingų žinių. Taip pat čia rasite ir žaidimų, galėsite sukonstruoti veikiantį šviesoforą, savo gaisrinį automobilį – veiklos užteks visai vasarai.

    Knyga skirta vaikams, tačiau neabejojame, kad visą šeimą lengvai įtrauksite į šį žaidimą – tėveliams bus proga kai kurias žinas pasikartoti patiems.

    Paskelbta 2016-06-06

  • Apie svarbius dalykus

    Sarah Lean. Šuo vardu Benamis. „Nieko rimto“, 2016 m.

    Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, viršelio iliustracija Elenos Kolotushos.

    „Semas yra pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti. Jis tarsi angelas iš kito pasaulio. Kai ėjome nuo ežero, laikydamas už rankos skaitė mano širdį.“

    Tokiais nevaikiškais žodžiais apie savo naują draugą Semą sako Kelė. Jos galvoje ir mintyse dedasi keisti dalykai, tarp savo draugų ir bendraamžių ji atrodo tikra keistuolė ir jos gyvenimas pastaruoju metu nevaikiškai sunkus. Ir Kelės, ir jos šeimos gyvenimas yra paženklintas didelio liūdesio, tragedijos: prieš metus avarijoje žuvo jos mama ir nuo tos dienos viskas, regis, tik blogėja.

    Kelei ir jos broliui Lukui yra vis sunkiau bendrauti su tėčiu, kuris negali atsigauti po patirto skausmo, jie išsikelia gyventi į kitus namus, o dar Kelė ima matyti savo mirusią mamą ir su ja kalbėtis. Žinoma, mergaite niekas netiki, tad ji tiesiog ima tylėti. Kam kalbėti, jeigu niekas tavęs nesupranta ir niekas tavimi netiki?

    Tačiau tylėjimas Kelei atneša ir naujų patirčių, naujų draugų. Ji susipažįsta su Semu, nereginčiu ir negirdinčiu berniuku, taip pat ją ima persekioti didžiulis šuo, kurį ji pavadina Benamiu, nes jis dažniausiai būna su benamiu Džedu.

    Pasaulis tarsi skyla į dvi dalis, žmonės pasidalija į tuos, su kuriais nemalonu ir sunku bendrauti ir į tuos, kurie visada yra šlaia, kad ir kas nutiktų. Kelė ima matyti ir suprasti daugiau nei iki šiol. Tačiau svarbiausia, kad visi tie pokyčiai į jos širdį sugrąžina tėtį ir vėl iš naujo suburia šeimą.

    Kas yra šuo Benamis, iš kur jis atsirado ir kodėl taip prisirišo prie Kelės? Ar tikrai Kelė mato savo mamą, o gal ji tiesiog visada yra jos viduje, jos širdyje? „Jei manęs nematai, nereiškia, kad manęs nėra šalia.“

    Tai knyga apie tikėjimą, apie draugystę, apie tylą. Gražiam, ramiam vakarui. Knyga tiks vaikams nuo 10-11 metų, o taip pat – skaityti su visa šeima ir pasikalbėti apie visiems svarbius dalykus.

    Paskelbta 2016-05-26

  • Apie katinų ir žmonių gyvenimą. (Annie M.G. Schmidt, MINUSĖ)

    Annie M. G. Schmidt. MINUSĖ

    Leidykla „Nieko rimto“, 2016

    Niekados neklausyk Mokyklos katino. Jis visą laiką tupi mokykloje per istorijos pamokas. Jam tai regisi įdomu ir jis mano, kad vis tai ką tik nutiko.

    Tibė dirba Kilendorno miesto laikraštyje reporteriu. Jis rašo straipsnius, tačiau laikraščio redaktoriui atrodo, kad jo straipsniuose trūksta naujienų. Tibė myli kates (pas jį namuose taip pat gyvena katinas Flufas), tad daugiausiai ir rašo apie jas. O kokios naujienos gali būti miestelio kačių gyvenime?

    Vieną dieną Tibė netikėtai susiduria su keistoka panele Minuse. Jų pažintis prasideda nuo įvykio, kai Minusė, bėgdama nuo šuns, įsiropščia į medį, o tęsiasi, kai Tibė ją randa savo namuose su žuvies kauliukais dantyse, patekusią į jo namus pro stoglangį. Minusės akys Tibei atrodo labai katiniškos – žalios ir įkypos. Kaip čia taip gali būti, kad tokia panelė elgiasi ir atrodo tarsi būtų katė? Nes Minusė ir yra katė! Skamba labai keistai, bet mes tikrai sužinome, jog Minusė – nežinia, dėl kokių priežasčių – iš katės virto žmogumi.

    Taigi, Minusė apsigyvena pas Tibę, dienomis miega pastogėje dėžėje, o naktimis karstosi stogais bei surinkinėja nugirstas naujienas iš visų miestelio katinų. Tibės gyvenimas kaipmat pasitaiso – kiekvieną rytą Minusė jam atneša šviežių ir dar negirdėtų miesto žinių, kurias sužinojo iš kitų Kilendorno kačių, gyvenančių bendruomenės namuose, kepykloje ar tiesiog valkataujančių. Tibę ima gerbti laikraščio redaktorius, jam nebegresia atleidimu iš darbo ir viskas, atrodo, sekasi labai neblogai.

    Tačiau vieną dieną Tibė sužino kai ką, kas tikrai nepatiks miestelio gyventojams. Ta žinia – apie vieną įtakingiausių miesto žmonių ir tai nėra gera naujiena. Kaip pasielgs Tibė? Ar paklausys Minusės, ar patikės ja, ar parašys straipsnį laikraščiui? O kaip toliau gyvens Minusė? Ar atvirs į katę, ar liks visą gyvenimą žmogumi?

    Tai sužinosite, perskaitę knygą iki galo. O ji tikrai jus įtrauks nuo pirmų puslapių. Juk ne kasdien tenka sutikti žmogaus pavidalą turinčią katę ir iš pirmų lūpų sužinoti, kaip ir kuo gyvena šie gyvūnai.

    Atskiro dėmesio nusipelno ir rašytoja – Annie M. G. Schmidt. Ji vadinama Nyderlandų vaikų literatūros karaliene ir viena didžiausių Nyderlandų rašytojų. Nors ji rašė ir suaugusiesiem, vis tik daugiausiai dėmesio skyrė vaikų literatūrai – ne tik istorijoms, bet ir poezijai, dainoms. Mūsų skaitytojams rašytoja gali būti pažįstama iš lietuviškai išleistos jos knygos „Jipas ir Janikė“. Nors „Minusė“ parašyta 1970-aisiais metais, jūs nustebsite, kiek daug dalykų nuo to laiko yra nepakitę. Ypač kai kalbame apie žmones, jų požiūrį ir elgesį.

    Paskelbta 2016-05-16

  • Nauja knyga: Claire Barker „Šunelis vaiduoklis“

    Claire Barker

    Šunelis vaiduoklis. Kaulelis Pipiras

    Ar mėgstate pasakojimus apie šunelius? O apie vaiduoklius?

    Neabejotinai tai vieni patraukliausių knygų vaikams herojų. Pasakojimų apie vaiduoklius turime ne itin daug: Otfriedo Preusslerio „Vaiduokliukas“, Cornelijos Funkės serija, prasidedanti knyga „Šiurpiomis vaiduoklių pėdomis“, Melvino Burgesso „Vaiduoklis už sienos“ ir kt.

    O štai apie šunelį vaiduoklį leidyklos „Alma littera“ ką tik išleistoje Claire Barker knygoje skaitome bene pirmą kartą. (Miręs + šiame pasaulyje = vaiduoklis).

    Žavinga, jautriai ir su humoru parašytanuotykinga istorija turėtų patikti visiems gyvūnų mylėtojams. Taip pat ši knyga galėtų paguosti vaikus, kuriems sunku susitaikyti netekus mylimų augintinių.

    ... Pipirai Žvaigždžių perėjos rūmuose gyveno lygiai 904 metus. Namas buvo įsitaisęs jį supančiame užmiestyje. Kadaise ištaigingi rūmai dabar buvo gerokai apgriuvę. Dabartiniai šeimininkai Pipirai nebebuvo tokie turtingi kaip jų protėviai, užtat tęsė vieną seną šios giminės tradiciją - buvo gerokai kuoktelėję. Jie neprižiūrėjo savo avilių ir nekasė daržų, o savo laiką skyrė pamišusiam nerūpestingumui ir linksmai saužygiuodavo užsidėję didžiules skrybėles. Kadaise prašmatniose buvusiose indaujose lizdus suko žvairaakės vištos, o koridoriuose plakėsi juodi šikšnosparniai. Ne viena Pipirų karta šypsojosi iš sienas puošiančių milżiniškų portretų, stebėdama čia vykstančias nuostabias paikystes. Nepaisant, kad iš kaminų augo paparčiai, o papūtus stipresniam vėjui iškrisdavo viena kita plyta ar kas nors svarbesnio, šie namai buvo laimingi. Linksma ir laiminga buvo ir mergaitė Vinė Pipirė.

    Buvo. Kas gi nutiko dabar? Šuo Kaulelis labai sutrikęs. Jis niekaip negali suvokti, kodėl jo mylima šeimininkė ir draugė Vinėį jį visiškai nebekreipia dėmesio, nors užmiega ir atsibunda su jo, linksmo šunelio, nuotrauka? Kodėl ji vos prisiverčia išeiti į mokyklą, o jos ,„plaukai kvepia liūdesiu“? Ar tik nebūsiu miręs, pagalvoja šunelis. Ir net prisimena, kaip tai nutiko...

    Netrukus Kaulelis pakviečiamas tapti ŽPD (Žvaigždžių perėjos dvasių) klubo nariu.

    Šis klubas buria įvairių amžių Pipirų augintinių dvasias. (Jos labiausiai mėgsta imbierinius sausainius). „Mes pasiliekame po mirties dėl viso pikto – niekada negali žinoti, gal mūsų prisireiks. Augintinių atsidavimas neišnyksta dėl tokio paiko dalyko kaip mirtis“.

    Iš tiesų, netrukus klastingi prekeiviai pasikėsina užvaldyti nusigyvenusius namus. Ištikimiausių augintinių vaiduoklių klubas stoja į žūtbūtinę kovą: „Už Pipirus! Už Žvaigždžių perėją! Už mūsų širdis ir namus!“

    Ar jiems pasiseks laimėti? Turėtų, nes Pipirų namų užpuolikai iš pramogų verslo netgi turi savo posakį: „Niekada nedirbk su vaikais ir gyvūnais“. Ir vieni, ir kiti paprastai nepaperkami. Numylėtiniai augintiniai tampa ištikimiausiais vaiduokliais.

    Knyga skirta vaikams nuo 7 metų.

    Knygos autorė Kler Barker (Claire Barker) – jauna Didžiosios Britanijos rašytoja. Studijavo anglų kalbą ir istoriją, dirbo įvairius darbus: sekretore, parduotuvės asistente, lėlininke, mokytoja, padavėja. Vėliau su šeima apsigyveno nedideliame ūkyje miško pakraštyje ir atsidėjo kūrybai. Kai nerašo knygų, laisvu laiku ji grumiasi su avimis, braunasi pro dilgėlynus ir gaudo pasiutusias vištas.

    „Šunelį vaiduoklį“ į lietuvių kalbą vertė Gediminas Auškalnis.

    Smagiais ir išraiškingais piešiniais iliustravo Rosas Kolinsas.

    Paskelbta 2016-05-13

  • Sutikime „Laukinį arkliuką Baltazarą“

    -Jokio kito arklio man nereikia. Man reikia tik Baltazaro.

    -Net jeigu jis ir šlubas?

    -Net jeigu jis ir šlubas. Man nereikia jokio kito arklio, tik mūsų Baltazaro.

    Tai citata iš vokiečių rašytojo Heinricho Marijos Deneborgo knygos vaikams „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.). Lietuviškai ji išleidžiama jau trečią kartą (1973, 1992, 2016 m.)

    Ar iškalbūs mūsų jauniesiems skaitytojams senieji klasikų kūriniai vaikams? Tyrimų neturime.

    Ką skaitytojas iki 10 m. „pasiima“ iš pasakojimo, kurio realijos jau nebesisieja su jo gyvenamuojupasauliu? Ar tinka siūlyti, ar būtina skaityti visiems?

    Neabejotina, kad atsiras vaikų, kurie „nebeišsėdės“ prie pasakojimo, kurio veiksmas vyksta valstiečio ūkyje, o jo bendraamžio herojaus takai išsitenka tarp kaimo mokyklos, namų ir naminių gyvūnų draugės. Vis daugiau atsiras jaunųjų skaitytojų, kuriuos pavilioja komiksus primenančios knygos, ar istorijos, susietos su kompiuteriniais jų tęsiniais.

    Galėtume ieškoti sąsajų, ar jaunajam skaitytojui iki tol nebus stigę pirmųjų knygelių su gausiais gamtos, kaimo gyvenimo, gyvūnų ir žmonių draugystės vaizdais.

    Stebėjimai rodo, kad vos pradedantys domėtis knygelėmis vaikai (2-5 m.) pirmiausia tiesiasi prie kaimo ūkį vaizduojančių paveikslėlių, kur įvairiuose „namuose“, aptvaruose gyvena naminiai gyvuliai, įvairūs gyvūnai ir gyviai. Tokių knygelių pasaulyje išties leidžiama gausiai, nors didžiuma jų adresatų yra visiški miestiečiai.

    „Laukinis arkliukas Baltazaras“ pasakoja apie pradinę mokyklą lankantį berniuką Janą, kuris susidraugauja su jo namuose priglobtu, skandalingai iš mėsininkų išplėštu jaunu laukiniu eržiliuku Baltazaru. Arkliukas serga reumatu ir raišuoja, nes silpną jauniklį laukinių arklių kaimenė buvo pasiruošusi sutrypti. Vaikai mokykloje tyčiojasi iš Jano, kad jo arkliukas tikras stipena ir kad jis buvęs pavogtas.

    Vertingiausia šioje knygoje - išminties pamokos, o šios, kaip dažniausiai ir būna, paspalvintos švelniu humoru.

    Padėti berniukui imasi jo suaugęs draugas, ūkio bernas Nacas. Jis atsiveda arkliuką į mokyklą, kad parodytų vaikams, koks jis šaunus.Vaikai lieka sužavėti.

    Taigi rašytojas Denneborgas sukūrė tokį pasaulį, kurio šiandien dažnai galėtume ir pavydėti: vaikas čia nėra atskiro rūpesčio objektas, jis dalyvauja kunkuliuojančiame kaimo gyvenime, ruošdamasis jam užaugti ir jau pasirinkdamas. Vaiko sielvartas dėl sergančio nuosavo gyvulio čia rimtai atjaučiamas ir namiškių, ir netgi kaimynų. Antai kaimynas malūninkas norėdamas pralinksminti Janą,vis labiau pasiligojantį eržiliuką Baltazarą netgi mėgina pakeisti savuoju, lygiai tokios pat spalvos sveiku, žvitriu arkliuku. Vaikas iš pradžių lyg ir linkęs pasiduoti be galo maloniai vizijai, bet galiausiai nuseka paskui savo širdį, - parsivesti savojo Baltazaro. Nieko bloga, jei žmonių ir gamtos pasaulio glaudumas šiuolaikiniam vaikui nuskambės tiesiog kaip graži pasaka.

    Beje, laukiniai arkliai Lietuvoje išnyko prieš pora šimtų metų. Tačiau ši populiacija vis labiau atgaivinama kitose šalyse. Dėl naudos gamtai.

    Vokiečių rašytojas Heinrichas Marija Deneborgas (Heinrich Maria Denneborg; 1909-1987) - buvo žinomas lėlių teatro aktorius. Vaikams parašė daugiau nei 30 knygų. Lietuvių kalba išleistos šios: „Janas ir laukinis arkliukas“ (1972, 1992 m.), „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (1973, 1992 m.), „Asiliukė Grizela“ (1992 m.) ir „Katinas Kasperas“ (1997 m.).

    Jas iliustravo garsus vokiečių dailininkas Horstas Lemkė.

    Didžiausią sėkmę rašytojui atnešė knyga „Janas ir laukinis arkliukas“ (1957 m.). Ji pelnėVokietijos Jaunimo knygos premiją. „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (1959 m.) yra šio pasakojimo tęsinys. Abi knygos išverstos į daugiau nei 15 kalbų.

    Istoriją apie laukinį arkliuką Baltazarą kai kas lygina su Astridos Lindgren „Emiliu iš Lionebergos“.

    Trumpi iliustruoti skyreliai ypač tinka savarankiško skaitymo pradžiai, taip pat garsiniam skaitymui kartu su vaikais.

    Paskelbta 2016-04-27

  • Apie Mažąją panelę Ivę

    Jei vis dar skaitai knygas ir supranti, kad knyga - tai durys į kitus pasaulius, kad su ja gali pabėgt į stebuklų šalį, ji paguodžia ir pralinksmina, daužo širdis ir uždega, nėra reikalo tau dėkoti. Nes jau ir taip žinai, kad pasaulis kur kas gražesnis, kai jame yra knygų.

    Todėl marš išsirinkti naujo nuotykio.

    Caleb Krisp

    Tai paskutiniai sakiniai iš ką tik lietuvių kalba pasirodžiusio Calebo Krispo romano vaikams „Mažoji panelė Ivė. Deimanto prakeiksmas" (Alma littera, 2016. Iš anglų k. vertė E. Kmitaitė). Tiksliau iš įprastai knygos gale spausdinamos autoriaus „Padėkos", pono Krispo parašytos labai neįprastu šiam žanrui stiliumi, – šmaikščiai ir juokingai. Žinokite, tai geras ženklas. Knyga tikrai nebus nuobodi.

    „Mažoji Ivė" - iš tų knygų, kurios vos pasirodžiusios kritikų priskiriamos šiuolaikinei vaikų literatūros klasikai. Jos autorius, britų rašytojas, pasirašo slapyvardžiu. Apie jį sužinome labai nedaug. Vaikystėje labai mėgo skaityti. Kad rinksis literatūrą, suprato iškart, perskaitęs „Narnijos kronikas". Svajojo tapti garsiu poetu, tačiau bėgant metams apsigyveno apleistoje trobelėje miško glūdumoje ir čia parašė knygą vaikams apie pašėlusios dvylikametės mergaitės nuotykius.

    Šios knygos herojė Ivė yra atkakli, guvaus proto našlaitė, įsitikinusi, kad pusė pasaulio išsikraustė iš proto, išskyrus ją...

    Romano veiksmas vyksta 19 a. Londone ir Paryžiuje, karietų, cilindrų, rafinuotų manierų ir turtinės padėties nulemtų gyvenimų laikais. Šioje aplinkoje dvylikametė tarnaitė Ivė išsiskiria kaip visiškai šiuolaikiška mergaitė. Atrodo, jos visiškai nejaudina, kiek kas turi pinigų, ji linksma, pasitikinti savimi, savo graudžią praeitį nepažįstamiesiems paverčianti fantastinėmis istorijomis. Tiesa, Ivė Kišenėlė ne visada geba atskirti gera nuo bloga ir pasiruošusi bet kurioje kompanijoje jaustis puikiai. Toks jaunosios tarnaitės elgesys gerokai šokiruoja jos ponias. Štai grafienė Karbunkulė iškeliauja į Ameriką, palikdama Ivę likimo valiai. Didingame Paryžiaus viešbutyje, su vienu pensu ir be darbo.

    Neturėdama jokio kito pasirinkimo, mažoji tarnaitė sutinka būti Trejybės hercogienės pasiuntine. Ivė Kišenėlė privalo nugabenti neįkainojamos vertės pakabutį su deimantu į tolimą grafystę kaip dovaną keistosios ponios seniai prarastos draugės anūkei. Hercogienė perspėja, kad deimantas turi pražūtingų galių. Ivė dar nežino, kad šis pakabutis visam laikui pakeis jos gyvenimą. Šmėžuojančios dvasios, sunkiai perprantami herojės sutiktųjų kėslai ir besiveriančios jos vaikystės mįslės skaitytojus įtraukia į kvapą gniaužiančius nuotykius. Šios knygos skaitytojų laukia didelės paslaptys, pavojai ir intrigos.

    Knyga skiriama skaitytojams nuo 10 metų.

    Patiks mėgstantiems linksmai parašytas, pavojingų nuotykių kupinas fantasy knygas.

    Paskelbta 2016-04-25

  • ALGIMANTAS ČEKUOLIS: MANO VAIKYSTĖS KNYGOS

    Turiu prisipažinti, kad man pasisekė. Gimiau kaimo mokytojų šeimoje. Mūsų butas buvo dviaukščio mokyklos pastato antrame aukšte. Pirmame – klasės ir nedidelis kambariukas, kurį vadindavome biblioteka, nes ten buvo lentynos. Iš tikrųjų tai buvo sandėlis, nes abudu mokytojai – mano tėvas ir motina – turėjo susidoroti su keturiomis pradžios mokyklos klasėmis, sąsiuviniais, namų darbais. Kur jau ten rūpinsis biblioteka. Knygos ir žurnalų, laikraščių komplektai ir palaidi numeriai lentynose ir ant grindų buvo sukrauti kaip papuola. Raktas kabėjo virtuvės duryse.
    Kaip ten buvo kai buvau visai pyplys, neatsimenu. Rodos, būdavo kaimynų duktė už auklę, bet maždaug kai buvau trijų, aukle buvo keturios vaikų pilnos klasės. Nueidavau tai į vieną, tai į kitą, tai pas mamą, tai pas tėtį, atsisėsdavau kur radęs, spoksodavau ir klausydavau. Taip išmokau skaityti, pats to nepastebėdamas.
    Vakare, prisibėgiojęs, imdavau raktą ir eidavau į biblioteką. Jeigu kuri knyga nusibosdavo, imdavau kitą. Tas pat su žurnalų ir laikraščių komplektais. Jokios atrankos nei sistemos.
    Atsimenu, Anatolio Franso „Pingvinų salą“ skaičiau kaip pasakojimą apie tikrą trumparegį, kuris atrado salą pilną pingvinų ir pamanė, kad tai žmonės, juos pakrikštijo, taip sukėlęs didžiulį sąmyšį. Net nepagalvojau, kad tai satyra, kaip satyra ir Guliverio kelionių aprašymai.
    Kai buvau 4-erių ar 5-erių, pradėjau skirti fikciją nuo realybę vaizduojančių rašinių. Iš prancūzų kalbos versta knyga „Taraskono Tantarėnas“ (aiškiai suaugusiems), „Peliukės Micės laiškai“, Karlo Majaus, Main Rido knygos buvo ypač įdomios, nes svarbios. Iš jų su bičiuliais mokėmės taurumo, ištikimybės. Pasivadinome jų veikėjų vardais, kariavome.
    Daktaro Dolitlio (iš kurio vėliau Rusijoje padarė „Daktarą Aibolitą“, o Lietuvoje „Daktarą Aiskaudą“) istorijos man atrodė gryna teisybė. Iš kitos pusės, „Murziuko dienoraštis“, labai smagi knyga apie nykščio dydžio žmogeliukus – elfus, kurie gyvena tarp žmonių, net savo futbolą žaidžia, man buvo visai aišku – išsigalvojimas, bet labai įdomus.
    Knygas šlaviau vieną po kitos, neskirdamas, kuri vaikams, kuri „dideliems“. Jeigu nesuprasdavau, mesdavau į šoną. Tai, kad anksti išmoksti rašto, nesutrumpina vaikystės, o priešingai – padaro ją turiningesne. Paskendusi televizijoje, ypač animaciniuose filmukuose, ji tampa šiaudine.
    Labiausiai patikdavo žurnalai – „Trimitas“, „Karys“, „Skautų aidas“, „Lurdas“. Jie buvo daug menkiau iliustruoti negu dabar Lietuvoje leidžiami, bet man jie buvo neįkainojamos vertės: kaimo vaikiukui, nemačiusiam traukinio, miesto ar kino, atvėrė langą į pasaulį. Į miestus, žemynus, nesenos praeities kovas, į senąją istoriją irgi, į klastingus Lietuvos priešus Kaune, Klaipėdoje, į skautų laužų ir žygių romantiką.
    Svarbiausia, kad mano to meto nuomone ta informacija buvo 100 proc. teisinga. Juk išspausdinta! Galbūt iš čia mano prisirišimas prie faktų prozos ir prie žurnalistikos. Galvoje tada turėjo būti košė. Bet tai nieko baisaus. Žmogaus smegenys nepaprastai galingas instrumentas. Jos viską sutvarko. Mes išnaudojame tik 5 proc. jo galios.
    Kai suaugau ir jau savo vaikų turėjau, jiems mano knygų lentynos visada buvo atviros. Juk vaikų ir paauglių smegenys labai godžios. Gamta jas užprogramavo mokytis. Jos kaip plastilinas – priima viską. Bet ir gyvenime yra visko. Jie vis tiek su tuo susidurs.
    Pastebėjau – pamatę, kad skaitau knygą jie irgi ištraukia kokią nors, dažniausiai savąją, ir skaito. Tiesa, dabar kartais televizija nukonkuruoja. Bandžiau jiems aiškinti, kad knyga įtraukia tave kurti vaizdus ir personažus drauge su jos autoriumi. O televizija paduoda jau sukramtytą maistą. Tu neaugi.
    Kai dar visai mažiukai buvo, žaisdavau su jais žaidimus, kuriuos mama su manim žaisdavo – paplūdimyje ar lovoje, brėžia pirštu man ant pilvuko ar nugarytės raidę „A“. Nematau, bet turiu atpažinti. Paskui kitą raidę. Labai smagu.

    Nuotrauka iš LRT archyvo.

    Paskelbta 2016-04-19

  • Nepaprasta pasaka apie...

    drugelį-vienaragį-baleriną-princesę ir milžinišką kalmarą

    N. D. Wilsonas

    Vakaras. Metas į lovą. Bent man tai yra svarbiausias dienos metas. Kai ateina laikas miegoti, suguldau savo keturis vaikus į lovas ir porinu jiems istorijas prieš miegą. Ir patikėkit, jie niekada nemano, kad yra per daug pavargę. Jų akys plačiai atmerktos, o jauni protai, rodos, net braška nuo keisčiausių minčių apie dienos įvykius, ateitį ir visatos prigimtį. Vakarais jų vaizduotės niekas nevaržo – ilsėdamiesi šiltoje lovoje, jie klajoja tamsoje be globėjo ar vedlio, patys kuria vizijas ir kovoja su siaubu.

    Kiekvieną vakarą aš jaučiuosi, lyg nuleisdamas popierinį laivelį į vandenyną. Kaip galėdamas stengiuosi nukreipti vaikus, sužadinti jų protus, sudominti juos įvairiausiomis temomis ir keisčiausiais veikėjais, dainomis, šokiais ir maldomis. Kai juos užvaldo įkarštis ir džiaugsmas, leidžiu jų vaizduotei atlikti savo darbą ir nekantriai laukiu ryto, kad išgirsčiau apie jų nuotykius.

    Ar gi ne tam mes dainuojame apie girtus jūreivius ir pasakojame kitų tautų padavimus apie padarus iš molio, apie prarastą meilę, apie Jeruzalės sienas?.. Bent aš jiems pasakoju istorijas būtent dėl šios priežasties.

    Iš pradžių, kai vaikai dar gulėdavo vaikiškose lovelėse, dažniausiai sekdavau pasakas apie jauniausią brolį arba pasakodavau mano paties adaptuotus istorijos ar mitologijos fragmentus. Jie mielai klausydavosi istorijų apie drakonus, karus, pranašus ir niekdarius dievus. Bet po kurio laiko panorau, kad vaikai aktyviau reaguotų į mano pasakojimus ir patys dalyvautų istorijos kūrimo procese. Taigi, vieną vakarą vaikams susibūrus aplink mane, aš pasakiau, kad kiekvienas gali pasirinkti po vieną personažą ar daiktą, o aš įpinsiu jį į pasakojimą. Tada maniau, kad tai sužadins jų vaizduotę ir padės labiau įsitraukti. Savaime suprantama, jie sutiko su tokiomis sąlygomis, ir netrukus man buvo pateikta kūrybinė užduotis.

    Štai tada jie sužinojo apie brūkšnelius. Būtent Lucia, tuomet dar ketverių, įtraukė juos į mūsų mažytes pasakų sesijas. Didžiam vyresniojo brolio nusivylimui, ji be galo žavėjosi drugeliais. Nepasakyčiau, kad Lucia mylėjo juos kažkaip ypatingai. Lygiai taip pat jai patiko vienaragiai (ypač jei jie, kaip ir drugeliai, turėjo sparnelius), balerinos (ypač jei jos virsdavo vienaragiais arba drugeliais) ir princesės (bent jau kol jos mokėjo šokti baletą ir galėdavo pasiversti vienaragiais ir drugeliais). Suprantama, mažėlės pasiūlyti veikėjai – pavyzdžiui, šuniukai, kurie gali virsti mielais drakoniukais arba pasidauginti ir tada virsti drakoniukais, – buvo ne itin pramuštgalviški. Bet ką jos brolis galėjo padaryti? Jam neliko nieko kita, tik laikytis žaidimo taisyklių... Jis iš visų jėgų stengdavosi neutralizuoti tą drugelio-vienaragio-balerinos-princesės kultą ir kaskart sugalvodavo vis baisesnius monstrus, vildamasis, kad tėtis supras užuominą ir leis pabaisai suėsti mergaitiškus personažus. Deja, šito jo noro aš negalėjau išpildyti.

    Aš pasiekiau savo tikslą. Vaikai dalyvavo istorijos kūrimo procese, ir man tekdavo gerokai pasukti smegeninę, kad atlikčiau jų užduotis. Mano pasakojimo įgūdžiai patobulėjo, bet galiausiai ši sistema žlugo, mat vieną vakarą sūnus sugalvojo milžiną kalmarą, kuris buvo labai išrankus maistui ir ėdė tik drugeliais bei vienaragiais pasiverčiančias balerinas-princeses, šunyčius ir drakoniukes. Be to, kad kalmaras iš toliausiai juos užuosdavo ir gebėjo stebuklingai teleportuotis prie aukos, jis dar buvo ir nemirtingas, nesužeidžiamas. Negana to, jis buvo ir nepasotinamas rajūnas.

    Tąkart visi nuėjome miegoti nepatenkinti.

    Manęs nuolat klausia, kodėl rašau knygas vaikams. Man lengva atsakyti: nes aš pats kaip vaikas. Bet jei atvirai, neketinu apsiriboti vien tik vaikiškomis istorijomis. Ir vis dėlto šiame gyvenimo etapevaikiškos istorijos man yra pačios svarbiausios. Aš turiu vaikų. Aš myliu vaikus, o jų vaizduotei reikia peno. Pasaulis yra didelis ir nuostabus. Bet jis gali būti ir pavojingas, gąsdinantis. Tai vandenynas, kuriame plaukioja daugybė popierinių laivelių. Dauguma vaikų būtent iš knygų sužino apie didžiadvasiškumą, džiaugsmą, tvirtybę ir pasiaukojimą. Netgi tada, kai vaikai nieko nestokoja ir yra laimingi, geros istorijos atneša jiems dar daugiau džiaugsmo ir laimės. Kad jau čia sąžiningai dėstau mintis, prisipažinsiu, jog mane, kaip asmenybę, labiau paveikė dar vaikystėje perskaityti J. R. R. Tolkieno ir C. S. Lewiso kūriniai nei mokykloje ir universitete nagrinėti filosofai. Mano idealus formavo Narnijos ir Viduržemio įvykiai ir jų gyventojų nuotykiai, o Kantas mane tiesiog erzino...

    Rašydamas vaikams stengiuosi aiškiai perteikti, koks keistas ir laukinis gali būti mūsų pasaulis. Visai nenoriu apgaudinėti vaikų ir apgaubti jų iliuzinio saugumo šydu. Mano personažai istorijos pradžioje beveik visada bijo. Knygoje „100 spintelių“ Henris Jorkas, baikštus ir drovus berniukas, išsiaiškina, kad pasaulis visai ne toks, kokį jis įsivaizdavo, ir tai išgąsdina jį. Bet tas naujas pasaulis jį pamažu keičia, jis priima šį iššūkį ir „Pienių ugnyje“ jau matome jį gerokai ryžtingesnį, drąsesnį. Blogis tikrai egzistuoja (ir su juo reikia kovoti), bet jis nėra realesnis ar stipresnis už Gėrį.

    Užteks apsimetinėti. Aš tikrai esu šiek tiek vaikiškas. Man patinka knygos vaikams. Man patinka geros knygos vaikams. Man patinka rašyti geras knygas. Patinka skaitytojai su lakia fantazija, reikalaujantys šiokios tokios įvairovės, o ne įprastos „ilgai ir laimingai“ pabaigos.

    Šiomis dienomis paaiškėjo, kad mano jaunėlis jau per didelis vaikiškai lovelei (nors dar ne toks didelis, kad gebėtų ramiai nusėdėti klausydamas istorijos). Bet mes jau įtraukėm jį į vakaro pramogas. Kol jis žaidžia, trys vyresnieji sėdi ant grindų sukryžiavę kojas ir klauso istorijos – vienos iš daugelio. Na, žinote: „Gyveno kartą senelis. Jis turėjo du stebuklingus akmenėlius, bet vieną dieną atskrido šarka ir juos pavogė. Senelis šoko persekioti vagilės ir netikėtai susidūrė su keturiais vaikais. Leisdamiesi į šarkos gaudynes, Rory, Lucia, Ameera ir Seamusas nė neįtarė, kokių nuotykių patirs...“

    Daugiau nebėra jokių drugelių-vienaragių-balerinų-princesių. Jokių milžiniškų kalmarų ir drakonais virstančių šunyčių. Užtat yra nuostabūs rūmai danguje ir draugiški drakonai, simpatiški drambliai ir Peru indėnų kasykla, kurioje paslėpti stebuklingi lobiai.

    Ir to turėtų pakakti kiekvienam.

    N. D. Wilsonas – amerikiečių rašytojas, knygų paaugliams autorius, scenaristas, dokumentininkas, režisierius. Lietuviškai išleistos dvi jo knygos – maginės fantastikos romanai „100 spintelių“ ir jo tęsinys „Pienių ugnis“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, išleido „Tyto alba“).

    Parengė Jūratė Dzermeikaitė

    Paskelbta 2016-04-01

  • Kaip skaityti savo pradinukams?

    Jau rašėme, kaip prie knygos pratinti pačius mažiausius, kaip bendrauti su kiek vyresniais. O kai vaikas jau pats pradeda skaityti pats, kai jau eina į mokyklą – kaip elgtis tada?

    Suteikite knygoms ypatingą vaidmenį.
    Siekite, kad skaitymas virstų ypatingu užsiėmimu. Nusiveskite savo vaikus į biblioteką, padėkite jiems įsigyti skaitytojo bilietą, drauge skaitykite, dovanokite jiems knygas. Raskite knygoms tinkamą ir mėgstamą vietą namuose, o dar geriau – išdėliokite jas visur.

    Stenkitės sudominti vaiką vis kita knyga.
    Ieškokite būdų, kaip sudominti vaiką vis kita knyga. Supažindinkite vaiką su žinomomis vaikiškų knygų serijomis, pavyzdžiui, apie Harį Poterį. Jūsų vaikui tiks ir kitos jo mėgstamo rašytojo knygos. Be to, galite kreiptis pagalbos į bibliotekininką.
    Supažindinkite vaiką su žodynuose slypinčiais lobiais.

    Stenkitės vaiko akivaizdoje naudotis žodynu. Jeigu vaikas nesupranto jūsų sakomo žodžio, kartu su juo atsiverskite žodyną. Parodykite vaikui, kaip žodyne atrasti jam nežinomą žodį.

    Kalbėkitės su vaiku apie tai, ką matote ir veikiate.
    Kalbėdamiesi su vaiku apie kasdienę veiklą turtinate bendrąsias jo žinias, kurios itin svarbios klausymuisi ir skaitymo suvokimui. Įpraskite nuolat apie tai šnekučiuotis gamindami valgį, lankydami naujas vietas arba baigę žiūrėti televizijos laidą vaikams.
    Pirmieji bandymai nebūna tobuli.

    Padrąsinkite savo vaiką, atliekantį rašymo užduotis. Priminkite jam, kad rašymą sudaro keli žingsniai. Juk niekam ne paslaptis, kad „pirmas blynas paprastai prisvyla“.
    Vaikas vaikui nelygu.

    Skaitykite įvairias knygas, kad jūsų vaikas susipažintų su įvairiais rašymo stiliais. Kai kurie vaikai, ypač berniukai, labiau linksta prie mokslinių knygų. Nesistebėkite, jeigu jūsų draugų vaikai skaito visai kitokias knygas – vaiko pasirinkimus lemia daugybė veiksnių.

    Supažindinkite savo vaiką su tam tikromis „proto gudrybėmis“.
    Paaiškinkite vaikui, kaip keliais sakiniais apibendrinti tekstą arba nuspėti, kaip toliau klostysis aprašomos istorijos įvykiai. Abi šios strategijos padės vaikui tobulinti supratimo gebėjimus ir gerins atmintį.

    „Ar dar neatvažiavome?“
    Panaudokite važiavimo automobiliu ar autobusu laiką žodžių žaismui. Paaiškinkite vaikui, kad žodis kamštis gali reikšti ir įtaisą buteliui uždaryti, ir automobilių sangrūdą gatvėse. Pasiteiraukite, kiek panašių homonimų (vienodai tariamų skirtingos reikšmės žodžių) gali sugalvoti jūsų vaikas? Perpratus žodžio prasmę, vaikui bus lengviau jį suprasti skaitant.

    Paskelbta 2016-03-08

  • „Čia nėra didvyrių“

    Anna Seidl. Čia nėra didvyrių. Iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Makštutis. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Romanas vyresniųjų klasių mokiniams.

    Knyga ilgai nepaliks jūsų ramybėje. Ilgai kels įvairius klausimus, skatins daug ką prisiminti, apgalvoti, permąstyti iš naujo. Sujudins visus jūsų nervus ir palies širdį. Ir į daugelį dalykų paskatins pažvelgti kitaip.
    Vokiečių autoriai, rašantys jaunimui, dažnai į pirmą planą iškelia ne literatūrinio žodžio gražumą ar aprašomų vaizdų estetiką, o socialines problemas, kurios gali užklupti tokio amžiaus vaikus bet kurioje šalyje, bet kurioje mokykloje ar šeimoje. Tokia yra Brigittos Blobel „Vakarėlio mergina“, Antonios Michaelis „Pasakininko istorija“ ar šioji – Annos Seidl „Čia nėra didvyrių“.
    Knygos autorei Annai Seidl buvo šešiolika metų, kai ji parašė šią knygą. Ir romanas jau apdovanotas Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros akademijos premija. Greičiausiai tai, jog autorė tokia jauna ir pati dar puikiausiai žino paauglių gyvenimo peripetijas, ir padeda jai puikiai išmanyti mokyklose ir jaunų žmonių galvose vykstančius dalykus, nardyti šiose temose lengvai, kelti pačius sudėtingiausius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.
    Istoriją pasakoja Mirjama, penkiolikos metų mergaitė – tokia, kaip ir visos to amžiaus mergaitės. Svajojanti, įsimylinti, o didžiausias paslaptis atskleidžianti tik savo artimiausiai draugei. Tačiau tai, ką ji pasakoja, jau pačioje knygos pradžioje ima kelti įtampą: „Ir tada: Pykšt. Ir dar kartą: Pykšt. Žinoma, aš atpažįstu pistoleto garsą. Juk galiausiai esu paveikta to paties televizijos užkrato, kaip ir visa mokykla. Bet tikrovėje kitaip. Nors garsas ir toks pat, bet dešimt tūkstančių kartų stipresnis“.
    Mirjamos mokykloje įvyksta žiauri tragedija, tačiau knyga ne apie tai. Knyga apie išgyvenimą. Išgyvenimą po siaubingų įvykių, kurių liudininke pati Mirjama tapo. Išgyvenimą po netekčių, po psichologinio sukrėtimo. Knyga apie tai, kaip gyventi tokiame pasaulyje, kur bet kurią minutę gali atsitikti bet kas. Kaip atsakyti į nuolat ramybės neduodantį klausimą „Ar kalti - mes?“. Ir netgi apie tai, kaip atsukti laiką atgal? Ir ar tai ką nors keistų? „Būtų buvę taip paprasta pasakyti jam ką nors malonaus. Tačiau iš tikrųjų šito niekada nebuvo.“
    Knyga apie patyčias, apie šeimą, apie mokėjimą susitaikyti ir priimti pagalbą, apie tikėjimą ir pasitikėjimą. Mirjama turi išgyventi vieną sukrėtimą po kito tam, kad išgyventų. Kad į daugelį dalykų pažvelgtų iš kitos perspektyvos.
    „Kada nors vėliau, per pamoką, kalbama apie patyčias. Visi sėdi kėdėse ratu ir pasakoja, kaip tai bjauru, ir tuo pat metu žvelgia į akis berniukui ar mergaitei, su kuriais ir patys taip elgiasi. Šitaip „įkvėptas“ dar ir mokytojas niekina mokinį, kurio negali pakęsti.“
    Romaną labai naudinga būtų perskaityti paauglių tėvams ir mokytojams. Jis padės kalbėtis su vaikais apie sunkiausiai įvardijamus dalykus – patyčias, psichologines traumas, santykius šeimoje. Pokalbis apie tai, kas labiausiai skauda, visada padeda – tuo galiausiai įsitikina ir Mirjama, leidžianti savo mamai ir psichologei ją prakalbinti.
    Nebus lengva skaityti knygą, ji ko gero nepraskaidrins jūsų atostogų, tačiau tikrai gali padėti rasti savyje atsakymus į daugelį paaugliams rūpimų klausimų, o galbūt - net užkirsti kelią tam, kas kartais atrodo neišvengiama.

    Paskelbta 2016-02-19

  • Skaitykime savo ikimokyklinukams!

    Pakalbėkime apie ikimokyklinukus. Visai neseniai teko lankytis vaikų poliklinikoje. Laukiamajame iš penkių ikimokyklinukų net keturi žaidė su išmaniaisiais telefonais. Kaip juos pakeisti knygomis? Kaip vaikus sudominti knyga? Nors vaikams nuo 3 iki 6 metų skaitoma darželiuose, vis tik ir tėvai vis dar gali prisidėti prie vaikų skaitymo ugdymo. Taigi, kaip?
    - - - - -
    Skaitykite savo vaikui kiekvieną dieną. Stenkitės, kad tai būtų mielos ir laukiamos akimirkos, kurias abudu praleidžiate susiglaudę ties skaitoma knygele. Jaukumas, kurį suteikia minutės su knyga, vaikui padės tapti ištikimu knygos draugu.
    - - - - -
    Stenkitės viską įvardyti. Turtinkite savo vaiko žodyną atkreipdami jo dėmesį į įdomius žodžius ir objektus. Pavyzdžiui: „Pažiūrėk, kokios gražios laivo burės. Kaip manai, kam jos laivui reikalingos?“ Bendraukite su vaiku. Aptarinėkite, kas vyksta knygelėje, atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kas aprašoma kiekviename puslapyje, pateikite vaikui klausimų.
    - - - - -
    Kartokite savo vaikui, kad jums labai smagu jam skaityti. Kaskart priminkite savo sūnui ar dukrai, kad laikas, kurį praleidžiate skaitydami drauge, yra maloniausias per dieną.
    - - - - -
    Skaitykite savo vaikui linksmai ir išraiškingai. Stenkitės skaityti įvairiais balsais. Įsijauskite į vaidybą ir kvieskite vaiką prisijungti prie šio skaitymo teatro.
    - - - - -
    Žinokite, kada sustoti. Tai labai svarbu. Padėkite knygelę į šalį, kai jūsų vaikas praranda susidomėjimą, pavargsta arba jam tampa sunku išlaikyti dėmesį. Knyga neturi tapti darbu, prievarta. Tegul vaikas pajunta, jog ji - palydovas malonaus laiko, praleisto drauge.
    - - - - -
    Nedvejodami vėl imkitės mylimos vaiko knygelės – kad ir 100-ąjį kartą! Vaikai mėgsta pasikartojimus. Stebėkite – kartais jie tekstą moka mintinai, tačiau vis vien prašo, kad jam paskaitytumėte.
    - - - - -
    Ikimokyklinukas jau mokysis tarti raides, dėlioti skiemenis, skaityti. Tad kalbėkite ir apie teksto pateikimą. Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad paprastai skaitome iš kairės į dešinę, kad žodžius skiria tarpai, kad sakinį pradedame didžiąja raide.
    - - - - -
    Nuolat priminkite savo vaikui, kad mus visada supa žodžiais. Taip paaiškinsite jam, kodėl svarbu mokėti skaityti. Per kiekvieną pasivaikščiojimą raginkite vaiką surasti bent po vieną naują žodį – vitrinose, ant ženklų, ant pravažiuojančių autobusų.
    - - - - -
    Įvertinkite savo vaiko gebėjimus. Jei imate nerimauti dėl savo vaiko kalbinių įgūdžių tobulėjimo, klausos ar regėjimo, nedvejodami kreipkitės į pediatrą ar mokytoją.
    Smagaus skaitymo su savo vaikais!

    Paskelbta 2016-02-18

  • Kaip skaityti mažiausiems?

    Tyrimai rodo, jog 65 proc. tėvų neskaito savo vaikams iki dviejų metų. Ne dėl to, kad nenorėtų. Todėl, kad dažnai nežino, kaipgi elgtis su tokiais skaitytojais. Štai keletas patarimų, kurie, tikimės, padės tėveliams.

    Nesitikėkite, kad mažylis sėdės ir klausysis, ką jam skaitote.

    Mažiems vaikams būtina judėti. Todėl nesijaudinkite, jei jums skaitant mažylis ims vaidinti arba tiesiog strakalioti aplinkui, išdykauti ar vartytis kūliais. Atsiminkite, kad net nenustygdamas vietoje mažylis klausosi.

    Deklamuokite eilėraščius, dainuokite, tyčia klyskite!

    Leiskite mažyliui pakartoti eilėraščio eilutę ar sudainuoti dainelės priedainį. Kai pastebėsite, kad jis pakankamai gerai įsiminė žodžius ar rimą, tyčia padarykite klaidą, kad mažylis jus „sugautų“ klydus.

    Rinkitės patrauklias knygeles.

    Knygelės apie žvėrelius ar mašinėles skatina mažylius judėti ir skleisti garsus. Knygelės su atvartais ar įvairia tekstūra įtraukia vaikus į veiklą, skatina liesti paviršių ir tyrinėti jį rankomis. Knygelės, kuriose gausu detalių iliustracijų ar pasikartojančių paveiksliukuose paslėptų daiktų, padeda pažinti pasaulį ir aptarinėti įvairius dalykus.

    Skaitykite po truputį ir dažnai, siekite paprastumo.

    Neretai mažyliai išlaiko dėmesį trumpiau nei kūdikiai. Todėl susiraskite neilgą ir paprastą tekstą. Skaitykite po truputį keletą kartų per dieną.

    Stenkitės įtraukti mažylį į žaidimus, kurie skatina įvardyti ir apibūdinti daiktus ar kitaip perduoti informaciją.

    Įkurkite žaislinių žvėrelių zoologijos sodą. Surenkite mašinėlių lenktynes. Leiskite savo mažyliui vadovauti žaidimui ir uždavinėkite kuo daugiau įvairių klausimų.

    Jūsų vaikui kiekviena diena – nuotykis.

    Parinkite knygeles, kuriose aprašoma kasdienė patirtis ir jausmai. Jūsų mažylis susitapatins su knygelių veikėjais stebėdamas, kaip jie rengiasi, valgo, miega ir žaidžia.

    Uždavinėkite klausimus.

    Raskite laiko įsiklausyti į savo mažylio atsakymus. Dvimetinukai linkę reikšti stiprią nuomonę ir išsakyti įdomias mintis apie juos supantį pasaulį. Skatinkite vaiką pasakoti, ką jis mąsto. Tokiu būdu ugdysite mažylio kalbinius įgūdžius ir sužinosite, kas verda jo galvelėje.

    Nuolat grįžkite prie vaiko pamėgtų istorijų.

    Nebijokite vėl ir vėl grįžti prie mažylio mėgstamų istorijų. Ieškokite knygelių, kuriose aprašomi jūsų dvimetinuko labiausiai mylimi daiktai – traukiniai, žvėreliai ar mėnulis. Toks skaitymo būdas padės mažyliui ilgesniam laikui sukaupti dėmesį ir uždegs entuziazmu skaityti.

    Darosi nuobodoka?

    Pamėginkite skaityti kitą istoriją arba pakeiskite skaitymo laiką. Kai skaitote mažyliui, svarbiausia – ne perskaityti kiekvieną knygelę iki galo, o ugdyti meilę knygoms.

    Paskelbta 2016-02-15

  • Pasaka apie Desperą

    Kate DiCamillo. Pasaka apie Desperą.
    Iliustravo Remigijus Januškevičius. Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė. – Nieko rimto, 2015

    Leidykla „Nieko rimto“ savo interneto svetainėje žymi, kuri knyga kokio amžiaus vaikams tinka. Prie šios knygos nurodyta amžiaus kategorija 0-99 m. Ir knyga tikrai yra skirta visiems. Ar ją skaitysite pačiam mažiausiam savo šeimos nariui, ar tam, kuris jau yra kodėlčiaus amžiuje ir jam viskas rūpi, ar duosite vyresniems skaityti patiems, o gal ir patys sumanysite perskaityti, knyga kiekvienam kalbės apie jam rūpimus dalykus.

    Atsimenate istoriją apie Barnabį Broketą (John Boyne. Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui)? Apie berniuką, kuris šeimoje gimė skirtingas, nei kiti vaikai. Jis gimė ypatingas ir tai jo gyvenimą padarė nepaprastu, leido patirti tai, ką sunku įsivaizduoti patirsiant. Ypatingas gimė ir peliukas Desperas. Plačiai atmerktomis akimis ir didelėmis ausimis. Šeima bandė Desperą išmokyti elgtis ir gyventi taip, kaip gyvena visos pelės, bet jo prigimtis nepasidavė auklėjimui. O tai reiškia tik vieną – tavo gyvenimas, Desperai, bus nepaprastas. Nors net ir vardas jam duotas toks, iš kurio nieko gera nesitiki.

    „- Aš duosiu jam vardą. Taip. Dėl liūdesio ir nusivylimų, patirtų šioje pilyje, pavadinsiu jį Desperu.
    Skaitytojau, ar žinai, ką senojoje prancūzų kalboje reiškė žodis „desperer“? Ne? Tuomet aš tau padėsiu. Jis reiškia „netekti vilties, nusivilti“. Supranti? Vos gimusiu peliuku visi iškart nusivylė.“

    Tačiau tikroji peliuko Despero istorija, galima sakyti, prasideda nuo knygos. Nuo knygos, kurią, kaip ir visos kitos pelės, jis turėtų graužti, tačiau užuot kramsnojęs jos lapus, peliukas ima skaityti. Tai pastebi jo brolis Furlou ir nusprendžia, jog peliukas, kuris knygą skaito, o ne graužia, yra įtartinas.

    Negana to, Desperas įsimyli. Jis pamato princesę Pėją, išgirsta jos tėtį karalių grojantį gitara ir dainuojantį apie žvaigždes, ir įsimyli princesę Pėją.

    „Skaitytojau, tu turbūt paklausi, ne – tu tiesiog privalai paklausti, argi tai ne kvailystė, kad toks mažas, ligotas, didžiaausis peliukas įsimylėjo žmogų – gražiąją princesę Pėją?
    Žinoma, kvailystė.
    O kas sakė, kad meilė protinga?“

    Nieko gera nežada ir Despero tėčio bei mamos požiūris į jį. „Reikia kažką daryti.“ – stūgauja peliuko tėtis ir nusprendžia kviesti pelių tarybą, taip pasirašydamas nuosprendį savo sūnui, kuris netrukus bus ištremtas pas žiurkes į rūsį…

    Bet žinote, šitaip galima papasakoti ir visą knygą, bet tada jau jums bus nebeįdomu skaityti. O skaityti ją būtina kiekvienai šeimai, kurioje kalbamasi apie gyvenimą, apie svajones, meilę, tikslus, apie protingus ir neprotingus poelgius.

    Kai ant knygos viršelio pamatome Kate DiCamillo pavardę, žinome, kad knyga galime pasitikėti. Žinome, kad joje rasime dar vieną ypatingą istoriją. Kaip toji apie Vinį Diksį („Jei ne Vinis Diksis“) arba apie Edvardą Tiuleiną („Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“). Remigijaus Januškevičiaus iliustracijos, kuriam tai yra pirmoji jo iliustruota knyga, istoriją padaro dar labiau įtikinama. Peliukas Desperas puslapiuose atrodo kaip tik toks, kokį jį galėtum įsivaizduoti. Tad belieka palinkėti malonaus skaitymo – ši knyga tikrai to verta.

    Paskelbta 2016-02-10

  • APIE „DU GAIDELIUS“, „GRYBŲ KARĄ“ IR „PINGVINŲ DAINELĘ“

    Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

    Jei kas paprašytų išrinkti pačią žinomiausią lietuvių dainą, kaip manot, kam ši garbė tektų? Himnui „Lietuva, Tėvyne mūsų“? O ne! Žinomiausią dainą dažnas išmoksta būdamas vos dvejų ir nepamiršta sulaukęs šimto dvejų. Prisiminėt? Taip taip, „Du gaideliai, du gaideliai / Baltus žirnius kūlė“. Kažkada ji buvo perduodama iš lūpų į lūpas, dabar – dienų dienom vartant spalvotus knygos lapus ir įsižiūrint, kaip atrodo gaidelis, vištytė, ožys, uodas, malūnas. Paveikslėliai įvaizdina nežinomus dainos žodžius, padaro dainą regimą – be iliustracijų miesto vaikas šios dainos nesuprastų. Be teksto ir paveikslėlių svarbi yra ir melodija – jos nešami žodžiai, dainuojami drauge su mama ar tėčiu, nejučia įstringa į mažųjų atmintį. Taip į vaikystę ateina pirmoji poezijos knyga.

    Tautosakos klasika tapo knyginės literatūros klasika. Kas lėmė tokią sėkmę? Atsakant į šį klausimą pravartu prisiminti žymaus poeto Kornejaus Čiukovskio (daugeliui jis, ko gero, labiausiai žinomas kaip „Daktaro Aiskaudos“ autorius) garsiąją studiją „Nuo dvejų iki penkerių“.Viename šios studijos skyrių pateikiami priesakai vaikų poetams – vaikų poezijos formą reglamentuojančios taisyklės, išvestos stebint mažuosius, dvejų – penkerių metų, poezijos gerbėjus. Pradiniai nurodymai poetams – mokytis iš tautosakos ir pačių vaikų. O tarp taisyklių pirmosios tokios: kalbėjimas vaizdais ir dinamiškumas. Mažiesiems skirta poezija turi būti grįsta greitai kintančiais regimaisiais vaizdais.Dėmesį privalu kreipti ne į vaizduojamų objektų savybes, o į veiksmą: kuo vaikas mažesnis, tuo jam svarbesnis judesys. Kaip rodo tyrinėjimai, mažųjų kalboje vyrauja daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, o būdvardžių reta. Ar ne taip yra „Dviejuose gaideliuose“? Kita taisyklė nurodo, kad mažiesiems reiktų kurti ritmingą, dainuoti, šokti, pridėkim – apskritai visu kūnu kūriniui atsiduoti skatinančią poezija. Pastebėta, kad dainuoti ir šokti vaikams labiausiai patinka pagal chorėjinį metrą: kirčiuojami neporiniai (1, 3, 5, 7) skiemenys. Patikrinkim ir pamatysim, kad „Du gaideliai“ būtent tokio metro.

    Tęsdami kalbą apie kitas būdingąsias mažųjų poezijos savybes, prisiminkim dar kelis eiliuotus kūrinius, pačių vaikų priskirtus lietuvių poezijos klasikai. Neretai mažieji nustebina tėvus, įsimindami kelių dešimčių ar net šimtų eilučių poemėles. Nepaisant to, kad gali žodis žodin atkartoti visą juos sužavėjusį kūrinį, vaikai prašo vėl ir vėl jį paskaityti. Tarpukariu tokio vaikų pripažinimo susilaukė Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, vėlesnių kartų vaikai smaginosi atmintinai deklamuodami Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“ ar Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Kūrinių ilgumas vaikų neapsunkina, jeigu kūriniai primena pasakaites: yra siužetiški, pasakojantys apie vieną ar kelis nutikimus. Deklamuojant malonumą teikia sklandus muzikalus eiliavimas. Kad jo pasiektų, poetams patariama laikytis tokių taisyklių: vengti sunkiai ištariamų žodžių; kiekviena eilutė turi būti savarankiškas sintaksinis vienetas (nevalia frazę pradėti vienoje eilutėje, o baigti – kitoje); stengtis, kad rimuojami būtų esminiai pasakymo žodžiai; kuo mažesni vaikai, tuo tinkamesni yra gretutiniai rimai, tad šiems teikti pirmenybę. Pavyzdys tebūnie trys „Grybų karo“ strofos:

    Šitų grybų pulkaunykas
    Buvo storas baravykas.
    Jis ūsus po beržu raitė
    Ir grybus nuo kelmo skaitė.

    O kad skaičiaus nepamirštų,
    Tai skaičiuodavo ant pirštų.
    Jo žmona – riebi paliepė –
    Savo vyrui kartą liepė:

    – Nors tave ir žmonės giria,
    Bet esi netikęs, vyre!
    Viso miško grybų gėdai –
    Kaip tu savo žmoną rėdai?

    Šiuolaikiniai skaitymo strategijų specialistai teigia, kad didžiąją dalį poezijos reikia skaityti balsu, t. y. deklamuojant – taip kūrinys geriau suprantamas ir giliau išgyvenamas. Vaikystė – laikas, kada deklamuojama daugiausiai, tačiau šiukštu vaikų auklėtojams deklamavimą paversti prievartiniu užsiėmimu – šitaip galima visam laikui atgrasyti nuo poezijos. Kad deklamavimas žadintų džiugius išgyvenimus, jis turi tapti žaidimu. Tai patvirtina tautosakinės tradicijos: eiliuotos kalbos mažiausieji mokėsi delne neva virdami košytę ir atkartodami mamos rečituojamą žaidinimo tekstą „Viru viru košę“, eidami ratelius-žaidimus, tarkim, „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ ar „Garnys, garnys tur ilgas kojas“, žaisdami gaudynių žaidimą „Pamotėle raganėle“.

    Vaikų žaidimuose svarbūs yra vaidybiniai elementai, tad ir poeziją mėgstama deklamuoti tokią, kuri teikia galimybių vaidinti. „Grybų karas“ – vienas iš teatralizuotam deklamavimui labiausiai tinkamų kūrinių. Draminis veiksmas, gyva dialoginė kalba, išraiškingi veikėjų charakteriai, humoras – visa tai traukia poemėlę paversti vaidinimu. „Youtube“ vaizdo įrašai patvirtina, kad „Grybų karo“ populiarumas nesumenko ir šiandien. Jį noriai inscenizuoja darželinukai ir pradinukai, kelis videoklipus yra sukūrę studentiško amžiaus jaunuoliai, savitą interpretaciją pateikęs šešėlių teatras, „Grybų karas“ buvo vaidintas Nacionaliniame dramos teatre, o šiuo metu yra įtrauktas į „Lėlės“ teatro spektaklių vaikams repertuarą.

    Minėtos savybės būdingos tradicinės mažiesiems skirtos poezijos poetikai. Kalbant apie šios poezijos turinį, pažymėtina, kad jis apsiriboja grynai vaikiškomis problemomis. Itin mėgstami yra džiaugsmingi, savimi ir pasauliu besimėgaujantys herojai, su kuriais poezijos klausytojams ar skaitytojams smagu susitapatinti. Tokio pobūdžio poezijoje atpažįstame vadinamąjį naivųjį egocentrizmą – pasaulis matomas ir vertinimas iš vaiko perspektyvos. Kas nežino Kosto Kubilinsko eilėraščio „Mano batai buvo du“? Pirmu asmeniu papasakota mini istorija atspindi svarbų mažamečio brendimo etapą – vaikas vaduojasi suaugusiųjų globos, tampa savarankiškas. Pačiam, be niekieno pagalbos rasti dingusi batą, pačiam apsiauti – juk tai šaunumo įrodymas! Vaikiškiausiu vaikų poetu tituluojamas Anzelmas Matutis yra sukūręs eilėraščių, kurių herojus – mažasis „kodėlčiukas“ – su pergalingu atradimo džiaugsmu pats pateikia atsakymus į savo klausimus, pavyzdžiui, „Kuo skelia žaibas?“:

    Žaibas

    Perskėlė pušelę...

    – Kuo, tėtuk,

    Tas žaibas skelia?

    Ar kirviu,

    Ar peiliu?..

    Aš suprasti

    Negaliu.

    Tėtis mąsto...

    Ir staiga –

    Švyst!

    Ugninė uodega.

    – Tėti! –

    Nudžiugau labai: –

    Skelia...

    Uodegom žaibai!

    Įprastinė tradicinių eilėraščių erdvė – uždaras, saugus vaikų pažįstamas pasaulis arba sužmoginta, pasakiškų ypatybių įgijusi gamta. Gražiausių šios poezijos pavyzdžių reiktų ieškoti Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno, Leonardo Žitkevičiaus, Kosto Kubilinsko, Justino Marcinkevičiaus, Anzelmo Matučio, Martyno Vainilaičio, Almos Karosaitės, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės eilėraščių rinkiniuose.

    Tačiau be tradicinės vaikų poezijos esama ir kitokios – moderniosios. Tipišku jos pavyzdžiu galima laikyti Sigito Gedos eilėraštį „Pingvinų dainelė“, kažkadabuvusį vienu iš „Keistuolių“ teatro hitų. Prisiminkim keletą eilučių:

    Du maži balti pingvinai

    Vakar išlėkė iš jūrų,

    Du maži balti pingvinai

    Pamažu link mūsų juda.

    Du maži balti pingvinai,

    O galvelės juodai baltos,

    Du maži balti pingvinai,

    O aplinkui marios šaltos.

    Eilėraštis toks įtaigus, kad užliūliuotas pakartojimų ritmo gali iš karto nepastebėti jo alogiškumo – pingvinai juk neskraido! Vaikui tai nė motais, nes kūrinį jis priims kaip pasaką, o pasakoje skraidyti gali visi. Pingvinai skrenda pas mus, vadinas, ir pas jį, ir tai vaiką džiugina, o kad skrenda, skrenda ir niekaip mūsų nesuranda – nieko baisaus: eilėraštis nutrūksta vidury eilutės, jis neužbaigtas, improvizuojant galima pratęsti jį pačiam taip, kaip norisi, pagaliau vaikui kur kas svarbiau pats procesas, t. y. skridimas, o ne rezultatas. Tačiau suaugęs skaitytojas šį kūrinį greičiausiai suvoks kitaip: alogizmas signalizuoja apie susitikimo su pingvinais negalimumą, todėl kils graudulys, užuojauta vienišiems pasimetusiems pingvinams, bus pajustas situacijos dramatiškumas. Taigi modernioji poezija, skirtingai negu tradicinė, yra orientuota į dvigubą skaitytoją – ir į vaiką, ir į suaugusį. Esminis jos bruožas yra daugiaprasmiškumas: į vaiką nukreiptos vienos kūrinio prasmės, suaugęs įžvelgskitas – slaptesnes, gilesnes.

    Lyginant su tradicine, moderniojoje vaikų poezijoje atsisakoma kelti grynai vaikiškas problemas, o susitelkiama ties bendražmogiškais egzistenciniais klausimais – tais, kurie svarbūs ir suaugusiam, ir vaikui. Tarkim, vaikiškų realijų nestokojantis, tačiau toli gražu ne vien vaikams skirtas yra Juozo Erlicko eilėraštis „Ten“, leidžiantis pajusti transcendentinės erdvės buvimo paslaptį:

    Ten seneliai jauni,

    O tėvai – kaip vaikai,

    Ten sueina visi

    Nukeliauti keliai.

    Miega tavo žaislai

    Ten toli palikti,

    Ir kas buvo seniai –

    Ten be galo arti,

    Kai vaidenasi toliuos,

    Ko niekad nebus –

    Tai šalis mėlynoji

    Tau siunčia sapnus.

    Ką seniai pamiršai,

    Ten surasti gali, –

    Nebuvau aš tenai,

    Bet yra ta šalis...

    Modernioji poezija sudėtingesnė ir intelektualesnė, tačiau to baimintis nereikėtų: vaikų psichologijos specialistai teigia, kad sunkiau suprantami kūriniai yra būtini, nes skatina vaiko psichikos vystimąsi. Be to, nepamirškim, kad ir gyvenime vaikas ne viską supranta.

    Ryškiausias lietuvių vaikų moderniosios poezijos kūrėjas yra Sigitas Geda. Puikių šiam poezijos tipui priskirtinų eilėraščių yra parašę Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Juozas Erlickas, Sigitas Poškus.

    Nėra mažamečių vaikų, kurie būtų abejingi eiliuotai kalbai. Ikimokyklinukai laikomi didžiausiais poezijos gerbėjais. Mažųjų poreikius atitinkančios poezijos Lietuvoje tikrai netrūksta. Svarbu viena: kad tik ji vaikus pasiektų!

    Paskelbta 2016-02-08

  • Apie A. Michaelis knygą „Pasakininko istorija“

    Antonia Michaelis. Pasakininko istorija. Kai meilė peržengia ribas. Iš vokiečių k. vertė T. Četrauskas. - Alma littera, 2015

    pasaulis senas aiškiai

    tą suvokei atbudęs

    šis amžius jus sutraiškys

    arba užgrūdins.

    (Iš „Baladės apie jaunus“. Vertė T. Marcinkevičiūtė)

    Stop. Ši knyga ne apie tokį pasakininką, kokį pirmiausia galėtume įsivaizduoti, perskaitę pavadinimą.

    Rožės puikiame viršelyje (dail. A.Tarabildos) tikroviškos, vadinasi, dygios, skaisčiai raudoni žiedlapiai vis dėlto labai primena kraują, ypač ryškų vasario sniege. Kraujo iš tiesų esama knygoje - tai trileris, kurį būtų galima rekomenduoti skaityti ne jaunesniems kaip 14 m. jaunuoliams. Turėtų patikti tiems, kas skaitė Kevino Brookso knygas: „Martynas Pigas“, „Lukas“ „Kendė“ ir panašias.

    Pagrindinis knygos herojus - septyniolikmetis Abelis, klasės draugų akimis keistas, svetimas „prekeivis lenkas“ (galbūt narkotikais), dažnai užmiegantis per vokiečių kalbos pamoką, besilaikantis atokiai, netgi keliantis nepaaiškinamą baimę. Ana – mergaitė iš tobulų namų, grojanti fleita, svajojanti apie muziķos studijas. Nepaisydama draugės perspėjimo, Ana pirmoji išdrįsta užkalbinti Abelį. Vaikinuineprašant, netgi neleidžiant, Ana įsibrauna į jo gyvenimą. Pamato kitą jo pusę, išgirsta Abelio sesutei Mikai sekamą pasaką. Joje daug atpažįstamų dalykų iš realaus gyvenimo, daug perspėjimų Mikai, kuri be Abelio daugiau nieko neturi. Mieste vienas po kito įvyksta sukrečiantys nutikimai. Abelis Tanatekas vengia Anos artumo, tarsi mėgindamas ją įspėti. Bet, kas turi įvykti, įvyksta.

    Knygos tema nėra nauja: ar galima padėti kitam? Padėti iš esmės. Kai netrumpą kelio atkarpą tas kitas jau yra nuėjęs be tavęs, su kitais, o iš tikrųjų vienas.

    „Pasakininko istorija“ nėra skirta lengvam paskaitymui, bet neabejotinai įsimenanti ilgam.

    Knyga, pasirodžiusi Vokietijoje, pelnė daugybę premijų. Ji išleista Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse. Vokiečių autorei tai didžiulis įvertinimas.

    neviešink visko aikštėj

    tiesos tausoki grūdą

    šis amžius jus sutraiškys

    arba užgrūdins.

    (Iš „Baladės apie jaunus“. Vertė T. Marcinkevičiūtė)

    Paskelbta 2016-02-05

  • Gintarė Adomaitytė. Apie kates, knygas ir...

    ... kales. Taip, ir apie jas, nors šis rašinys skirtas ne tik gyvūnijai. Labiau – bibliotekoms ir skaitymo skatinimui. Privalau pripažinti, kad daugybę metų – nuo pat vaikystės – lankydama kuo įvairiausias bibliotekas, esu sutikusi žmogystų, kurias giliai širdyje (labai giliai, tik pati sau) esu pavadinusi ir šiuo žodžiu iš k... raidės. Kai kurios isteriškos žmogystos priklausė skaitytojų grupei, kitos, deja, darbuotojų – susiraukusių, piktų.

    Nieko keista – biblioteka atspindi mus visus. Nejau reikalausi, kad ten skambėtų rojaus muzika ir tviekstų nežemiška šviesa, nors ir labai to norėtųsi.

    Apie šunis pakalbėti verta plačiau. Kaniterapija – tai dar naujas, Lietuvojemažai patirtas pasaulis, tik pradedantis ieškoti savo kelių. Kai kurie jų veda į ligonines, globos namų, kiti – į bibliotekas. Suomijoje, Švedijoje, Estijoje maži vaikai mokosi balsu skaityti... šunims. Kodėl ne? Jie, tie mėlynkraujai ir mokyti šunys, gali atidžiai klausytis, nesišaipydami iš kliūvančio, mikčiojančio jaunojo skaitytojo.

    Felinoterapija – tai kačių pagalba žmonėms. Vis dažniau išgirstame apie bibliotekas, kurios priglaudė katiną ar katę.

    Kada visa tai prasidėjo?

    Baiminuosi įvardinti tikslią datą – juk nesu lankiusi viso pasaulio bibliotekų. Lietuvoje tapome drąsesni (katėms atviresni) tada, kai pasirodė Vicki Myron knyga ,,Diujis. Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ (JAV 2008, pas mus – 2009). Ajovos valstijos mažo miestelio bibliotekininkė plunksnos ėmėsi kartu su patyrusiu autoriumi Bretu Witteriu. Žinoma, kad ta knyga visų pirma pasakoja apie katiną, rastą knygų grąžinimo dėžėje ir paliktą bibliotekoje iki gyvos galvos. O iš tiesų pasakojama apie mažą, kukurūzų laukuose pasiklydusį beveik merdintį miestelį ir jo žmones – kuo skirtingiausius, savo miestelį mylinčius. Galime būti skeptiški ir katinų, ir kukurūzų atžvilgiu, bet beskaitydami apie Diujį vis tiek pripažinsime: o juk įdomi knyga, o juk tokia, kurią perskaitęs drąsiai siūlai kitam.

    Knygų, kuriose lojama ar murkiama, ypač trokšta vaikai. Ir tie, kuriems namuose leista turėti augintinį, ir kiti – apie keturkojį globotinį svajojantys, panašūs į Mažylį iš žymiosios Astridos Lindgren knygos ,,Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Jei paklaustų kas mūsų apie svarbiausius knygos personažus, žinoma, kad juos abu ir minėtume – Mažylį, Karlsoną, dar freken Bok. O juk tikrasis veiksmo variklis – tai šuo.

    Ar pamenate? Lakusis Karlsonas pasirodo tik tada, kai Mažylis yra skaudžiai nuviliamas: jam atrodo, kad visą savo gyvenimą taip ir nugyvens be šuns. Visu savo nemenku stotu Karlsonas Mažylio tėvams pasirodo tik tada, kai šuo namuose pagaliau atsiranda – tikras, ne koks žaislinis.

    Liūdesio apimtas ir kitos knygos pagrindinis veikėjas. Jo vardas Halas, jis auga turtinguose namuose, turi galybę žaislų. Tai -Evos Ibbotson apysaka ,,Šuo ir jo berniukas“. Apie šią knygą verta šūktelti garsiau: dailiai iliustruota, itin tvarkingai maketuota, nepriekaištingai Danguolės Žalytės versta, stropiai redaguota. Tiesiog pavyzdinis leidinys. Nors imk ir demonstruok leidėjų seminaruose (jei tik tokie vyksta): vaikams knygas dera leisti taip. Reiklūs suaugę skaitytojai knygoje pasiges niuansų ar atspalvių: jei gėris – tai švelniausias, jei blogis – tai kvailiausias, bukiausias. Blogieji nubaudžiami, gerieji dosniai apdovanojami. Žodžiu, pasakojimas skirtas mažiau patyrusiam, dar pradedančiam skaitytojui. Galima sakyti ir kitaip: ši knyga uoliai tarnauja skaitymo skatinimui – visai kaip ištikimas šuo tarnautų šeimininko gerovei.

    Bekeliaudama po mokyklas, viename Aukštaitijos miestelyje sutikau šeštokę Eglę, jau dabar žinančią, kuo nori būti: veterinarijos gydytoja. Ji skaito daug knygų, o didžioji jų dalis – apie gamtą. Taip jau sutapo, kad tą dieną, kai mudvi bendravome, ji pagaliau sulaukė, kol į biblioteką iš kitų skaitytojų atkeliaus jos ilgai laukta svajonių knyga.

    Kokia? Jackas Londonas, ,,Baltoji iltis“ – tai, ką ne vienas mūsų godžiai skaitė vaikystėje ar jaunystėje. Nudžiugau, kad Londonas – tebegeidžiamas paauglių rašytojas. Ėmiau ,,Baltąją iltį“ skaityti ir aš. Ne tik ją. Viską, ką tik radau Londono ir apie Londoną – juk dabar jubiliejiniai JAV žymiojo rašytojo metai (1876-1916).

    Ir žinote ką? Skaičiau neatsiplėšdama – kaip skaitydavau knygas kadaise paauglystėje. Laimei, skaityti dabar šeima nedraudžia, neprivalau slėptis su žibintuvėliu po antklode ar kulniuoti tamsią naktį į slaptąją vietą. Mišrūnas Baltoji iltis – šuo, jei gyvena vienišas gamtoje. Arba vilkas, jei gyvena su žmonėmis, kuriuos žmonėmis vadinti sudėtinga – jie pernelyg žiaurūs. Baltajai ilčiai jos autorius skyrė laimingą pabaigą – tačiau nepersaldintą, beveik ir įtikinamą. Suprantama, kad Baltoji iltis – tai pats Jackas Londonas, nuo pat mažens patyręs panieką, smurtą.

    Kuo jis buvo? Tiesą sakant, nuo dešimties metų viskuo - jis platino laikraščius, jis dirbo konservų fabrike, jis piratavo, vogdamas austres iš jų veisyklų, o vėliau pats gaudė austrių vagis. Valkatavo – per visą Ameriką. Keliavo į Aliaską ieškoti aukso. O kaip buriavo!

    Jis buvo viskuo, kuo įmanoma ar neįmanoma būti, bet svarbiausia: nuo jaunumės tapo uoliausiu, ištikimiausiu Oklendo bibliotekos skaitytoju. Mokėsi mokykloje – su pertraukomis, studijavo net ir universitete. Neilgai. Jį augino bibliotekininkai – moterys ir vyrai; kaip neauginti žmogaus, jei jis pats į knygų pasaulį veržiasi.

    Lankydama mokyklas, atradau dar vieną vaikams ir paaugliams suvokiamą šunišką knygą. Neįtikėtina: jie, dabarties vaikai,gali nerimauti dėl Baltojo Bimo Juodosios ausies- visai kaip mes, kadaise tą knygą (ar filmą statytą pagal knygą) pamilę. Jos autorius – Gavriilas Trojepolskis (1905-1995 ), sušaudyto stačiatikio šventiko sūnus, agronomas, medžiotojas. Jo aprašytasis seteris Bimas – inteligentas, niekaip nepritampantis Voronežo žemėje. Nei miške, nei mieste. Knygos pabaiga – žiauri, nė kiek nemeluojanti: sovietiniame pasaulyje padoriam inteligentui (net jeigu jis šuo) vietos nėra.

    Tai tiek apie svarbias knygas – apie šuniškas. Beveik jau baigdama savo pasakojimą, losiu ir aš. Kaip jau rašiau, ,,Šuo ir jo berniukas“ yra išleista pavyzdingai. Ji – taip.

    O visos kitos, mano minėtos?

    Tos, kurias esu parsinešusi iš bibliotekos – ir Astridos Lindgren,ir Jacko Londono, ir Gavriilo Trojepolskio knygos – atrodo graudžiai. Byrančios, aplamdytos, skaitytos nuskaitytos, dėmėtos. Tie vaikai, kurie gimę knygiais, jas skaitys. Kiti, kuriuos bandome skaitymu vilioti, net neprisilies. .

    Šis mano pasakojimas – galbūt iššūkis leidėjams. Gal – tik tykus kuždėjimas: senos geros knygos tebėra reikalingos, jas galima (privalu) jautria ranka atnaujinti.

    O kad jau pradėjau rašinį nuo kačių, jomis ir baigsiu.

    Ignalinos Trečiojo amžiaus universitetas (arba TAU) įsikūrė viešojoje bibliotekoje. Esu šiek tiek pasipūtusi: jo studentams skaičiau pirmąją paskaitą. Manoji tema gal kiek nutolusi nuo to, ką dabar bandau pasakoti, o gal ir ne. Ji skamba taip: ,,Jei mes gyvenome okupuoti, tai ar gyvenome“.

    Tą paskaitos vakarą iki bibliotekos mane atlydėjo katinas Rūkas. Jis toks – mėgsta šeimininkus Ignalinos gatvėmis lydėti. Fakulteto dekanei Laimai Andriejauskienei leidus, paskaitos išklausė ir Rūkas. Jis kantriai sėdėjo ant mano kolegės žurnalistės Vidos Žukauskaitės kelių. Keisčiausia, kad Vida, katino nuo kelių nepaleidusi, sugebėjo paskaitą aprašyti, net nufotografuoti.

    Ar manote, kad tuo didžiuojuosi?Na taip, šiek tiek. Tačiau pasipūtimas – tik paviršius.

    Man geriau ir ramiau, kai Rūkas žaidžia pievelėje prie bibliotekos. O jei nežaidžia, tai jaukiai įsitaiso prie josslenksčio.

    Bet geriausia.... Tai, kas katinui ir žmogui lemta... Kai atitraukia Rūkasmane nuo kompiuterio, kai įsitaisome abu namuose šiltai, patogiai, jaukiai, kai aš skaitau, o jis kasosi kaklą į knygos kieto viršelio kampą, kai murkdamas sukiojasi aplinkui ir snūsta, užsnūsta.

    Skaitydama mingu ir aš – žmogus, kuris augo tarp mūrų, kuris niekada vaikystėje jokio šuns ar katės neturėjau. Gamtą pažinau iš knygų. Iš tokių gerų knygų, kad dabar ne Vilniuje, oiš pamiškės, nuo ežerų, murkimo lydima savuosius pasakojimus jums rašau.

    Paskelbta 2016-01-28

  • Gintarė Adomaitytė

    Apie baltus lapus, kantriai laukiančius


    Lietuvos mokyklose vis dažniau gali sutikti rašytojų ir poetų. Esu viena jų. Projektų daug – kuo įvairiausių. Jie skatina mus, literatus, atsitraukti nuo rašomų knygų ir atidžiau žvelgti į realybę: kas tie vaikai, kuriems mes rašome? Kokiais įspūdžiais nešini mes, suaugę žmonės, užveriame mokyklų duris? Kiek patiriame džiaugsmo, kiek nevilties, kiek baimės?

    Labiausiai man įsiminė keli projektai: ,,Skaitymo valandos“ (Rašytojų sąjunga), ,,Integruotos literatūros pamokos Rytų Lietuvoje“ (,,Ryto“ draugija), ,,Atverstos knygos puslapiai“ (Rašytojų klubas).

    Laimei, nyksta įprotis mokiniams pateikti vien tik savo personą: kada gimiau, kur augau, ką parašiau. Pamenu, kaip save įsimylėję autoriai kadaise glumino ir mane – dar mokinukę. Vis dažniau projektų autoriai skatina mus, rašytojus, mokytojauti – vieną pamoką ar dvi. Taigi, ne savimi narciziškai gėrėtis, o pasakoti apie tuos menininkus (arba patirtus įvykius, skaitytas knygas, įsiminusius spektaklius, parodas), kurie mus padėjo (ir padeda) augti.

    Niekada nemaniau, kad tapsiu skaitymo skatintoja. ,,O ar tikrai jūsų šeimoje visi skaito?“ – klausia manęs paauglys iš salės ,,galiorkos“. Atsakau jam: ,,Tikrai“. Ir skaitė, ir tebeskaito, ir nemano, kad tai – ypatingas pasiekimas, keistenybė. Kuo dažniau lankau mokyklas, tuo labiau suprantu: esu ištraukusi laimingą gyvenimo loterijos bilietą – lankyti teatrus, muziejus, skaityti knygas mūsų namuose nebuvo kažkoks jau toks ypatingas įvykis. Tai vyko savaime.

    Dabar jau laikas prisipažinti: esu patyrusi ir nesėkmių. Vienoje atokioje mokykloje pasakojau apie Vytautą Tamulaitį, mano nuomone, įdomų, bet primirštą rašytoją. Pasirinkau ,,Svirplio muzikanto keliones“, man įdomų epizodą apie tai, kaip svirplys patenka į Kauno muzikinį teatrą ir dalyvauja operoje. Jutau, kad salė (tik salytė...) nei manęs, nei atlydėjusio skaitovo neklauso, negirdi, nesupranta. Ilgainiui paaiškėjo: tie ketvirtokai, penktokai niekada – nė vieno karto – nebuvo jokiame teatre, negirdėjo tikro orkestro. Pamoką gavau aš ir kaip kuprą nešiojuosi iki šios dienos: susivok kur esi, su kuo kalbiesi.

    Įsiminiau vieną Širvintų rajono ketvirtoką, tikrą skeptiką. Visa tai, ką pasakojau apie Hansą Christianą Anderseną, jam atrodė lyg ir nesvarbu, neįdomu, svetima. Paklaustas, apie ką jis pats kurtų pasaką, atšovė: ,,Apie nieką“. Beliko visiems kartu samprotauti, kas gi jis – tas niekas. Atsakymas apstulbino. Pasak ketvirtoko, niekas – tai daugybė baltų, tuščių popieriaus lapų. Įžvelgiau ne tik šiokias tokias mudviejų galimo ryšio užuomazgas, bet ir vaizdingą metaforą. Niekas yra tai, kas laukia – vis dėlto laukia – kūrybingos rankos.

    Ar pakanka mus, rašantiems, mokytojavimo patirties? Juk reikia ir šiokios tokios metodikos... Tiems, kurie baigę edukologijos mokslus, gal ir nestinga. O juk yra ir rašytojų-aktorių: Birutė Mar, Alvydas Šlepikas, Kristina Gudonytė. Ką daro kiti?

    O kiti remiasi savąja mokykline patirtimi, konsultuojasi su bičiuliais mokytojais, bando improvizuoti. Vienaip ar kitaip, svarbu žinoti, kad kiekvieną kartą klasėje matysi degančias akis, tačiau bus ir pabrėžtinai nuobodžiaujančių, bus bruzdančių nuo pirmosios pamokos minutės. Bus dar keisčiau... Esu nugirdusi įdomių pokalbių. ,,Jau tik šį kartą nepadarykite gėdos“ – sako mokytoja, varydama savo mokinius į salę, tartum žąsų būrelį. Arba mokinukai džiugiai kalbasi: ,,Pamokos nebus. Ta boba jau atėjo“.

    Keista ar ne, bet praėjusių metų šilčiausius įspūdžius sieju su dviem Vilniaus gimnazijomis: Sirokomlės ir Juzefo Kraševskio. Juk suprantame, kad posakis apie teatrą, prasidedantį nuo rūbinės, yra itin lakus – visos švietimo ar kultūros įstaigos prasideda nuo to žmogaus, kurį, peržengę slenkstį, sutinkame pirmą. Taigi, tą slenkstį peržengusi, esu išgirdusi visko. Kartais pasijusdavau kaip gatvės prekeivė: ,,Ko jums reikia?“ Sirokomlės ir J. Kraševskio gimnazijų mokytojai, ugdytiniai elgiasi kitaip: pasijutau laukiama, reikalinga. Nuostabu, kiek tie vaikai yra skaitę, kaip galima su jais diskutuoti, kokie jie dėmesingi. Ir jokio – nė menkiausio kalbos barjero. O juk abiejose gimnazijose mokosi lenkų bendruomenės vaikai.

    Tebealsuoju anų metų gruodžiu, kai vertėjo ir kalbininko Marko Rodunerio pakviesta lankiausi Panevėžyje, Šiauliuose. Nuo mažens nekenčiu didelių salių – nuo savos mokyklos metų. Ne kiekvienai salei lemta tapti meno sala, ypač jei prieš salę stoja tyliai, gal net intymiai kalbantis literatas.

    Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje ir vėl patekau į salę – pas tris ketvirtokų klases. O toje salėje, kad žinotumėte, buvo pianinas, ir pasveikino mane tą kartą tikros muzikos garsai. Į klausimą kodėl žmonės skaito tie ketvirtokai man pažėrė tiek daug išmintingų atsakymų, kad beliko pripažinti: jie jau dabar yra kur kas įtaigesni skaitymo skatintojai, nei aš ir dar keli rašytojai, kartu sudėjus. Šiaulių Jovaro progimnazijoje su ketvirtokais aptarėme Anderseno ,,Sniego karalienę“ – galėjome apibūdinti kiekvieną personažą, smulkią siužeto detalę. Taip jau sutapo: kalėdiniam vaidinimui būtent ,,Sniego karalienę“ jie ir buvo parengę.

    Kad žinotumėte, kiek kartų buvau provokuojama viešai ištarti štai tokius ar panašius žodžius: dabar vaikai visai neskaito, dabar vaikams niekas neįdomu, dabar auga Z karta...

    Neištariau. Nesulauksite. Rašau ne tik vaikams, bet visų pirma esu vaikų rašytoja. Visada būsiu vaikų, paauglių pusėje. Pažįstu gimnazistų, kuriuos etiketė Z karta žeidžia, žemina.

    Kaip minėjau, augau skaitančiuose namuose. Knygų buvo daug. Tačiau ir svečių lankydavosi kuo įvairiausių. Klausimą ,,O kas iš tų knygų?“ esu girdėjusi ir vaikystėje, ir jaunystėje. Girdžiu jį ir dabar. Svarbu suvokti: uoliai skaitantys žmonės jokiais laikais ir jokioje valstybėje nedominavo. Jų visada mažuma. Kas kita tos mažumos orumas, savigarba ir... tolerancija beraščiams ar pusiauraščiams. Tiems, kuriems niekada niekas nedovanojo knygos. Ne šiaip bet kokios knygos – tos vienintelės, nuo kurios ir prasideda skaitymo nuotykis.

    Manasis skaitymo nuotykis kadaise prasidėjo Kaune, Laisvės alėjoje, prie gatvės prekystalio, apkrauto knygomis. Stovėjome eilėje. Smagiam dėdulei iš kišenės iškrito smulkus pinigėlis. Pakėliau. Jis man atsidėkojo – nupirko knygą. Keista, bet mama leido paimti tą dovaną (o juk iš svetimų griežtai neleista nieko imti!). Tą įvykį dabar kiek juokaudama vadinu bene sėkmingiausiu projektu iš visų, kuriuos esu patyrusi. Tiesiog nupirkti, padovanoti knygą...

    Dabar jau laikas kreiptis į geradarius, kurie mano pasielgę kilniai: atidavė mokyklai, bibliotekai ar globos namams nereikalingas knygas. Kitaip tariant, išsišlavė namus. ,,O ką? Man net padėkojo“ – sako tie žmonės.

    Gavėjai padėkojo, nes mandagūs. Nes nedrįsta sakyti, kad blunkantis, neįskaitomas dovanotos knygos šriftas neprivilios, tik atbaidys.

    Laimei, Rašytojų klubo įkvėpti, globos namų vaikams mes, literatai, dovanojame naujutėles knygas. Tie namai namučiai ir viskas, kas su jais susiję – kita tema, kitos mintys. Aš tik noriu papasakoti apie atmintin kritusį bernioką, šaltą temstančią rudens dieną Sūduvos lygumose laukiantį žmonių, kurie atveš knygas. Jis padeda knygas įnešti, jis godžiai klauso pasakojimo apie knygas, jis pokalbiui pasibaigus prie knygų puola.

    Iš trisdešimties vienas? Na ir kas. Juk puola.

    Kiek kartų sakiau sau (o ir artimieji išklausė): nenoriu į mokyklą, bijau, negaliu. Niekada nežinai, kas ten nutiks: būsiu laukiama, išgirsta ar liksiu tik paukštuku renginių plane; galbūt mane įsimins kaip bobą,išgelbėjusią nuo pamokos, galbūt kitaip – kaip autoritetą, kuriuo galima tikėti.

    Tikrai nenoriu. Tačiau kiek kartų iš daugybės mokyklų esu išplasnojusi: net dabar lyg ir tebesu Rugiagėlių gatvėje, šalia Juzefo Kraševskio gimnazijos, ant aukšto kalno: nuo jo matau Naują Vilnią, kalvas kalveles, geležinkelį.

    O ar tik ją matau, tą Vilnią? Matau pasaulį, kuriame telpame visi. Juk telpame?

    Paskelbta 2016-01-20

  • 10 priežasčių, kodėl turėtume skaityti

      1) Skaitymas padeda išvengti Alzheimerio.

      Tyrimai rodo, kad žmonės, kurių gyvenime daug protinės veiklos ir kurių smegenys nuolat susiduria su iššūkiais, bėgant metams ilgiau išlieka žvalaus proto. Nuolat skaitydami ir gaudami naujos informacijos treniruojame savo atmintį, optimaliai apkrauname smegenis, tad ir senatvėje išliekame pajėgūs.

      2) Skaitymas mažina stresą.

      Kartais mūsų gyvenimas darosi labai sudėtingas ir po įtemptos darbo dienos būna sunku atgauti ramybę. Skaitymas gali padėti. Pamirškime karštligišką kasdienybę ir leiskimės į vaizduotės pasaulį, kuriame į savo gyvenimą pažvelgsime iš šalies ir atsipalaiduosime.

      3) Praturtina žodyną.

    Sakoma, skaitymas lavina. Iš tiesų, nuolat skaitydami, savaime plečiame savo žodyną. Kuo dažniau susiduriame su skirtingais žodžiais, tuo lengviau jie tampa mūsų vartosenos dalimi. Beje, skaitant garsiai, žodžiai dar paprasčiau iš pasyvaus žodyno pereina į aktyvųjį.

      4) Skaitymas moko rašyti.

      Kalifornijos universitetas ištyrė, kad romanų skaitymas daro didelę įtaką rašymo stiliui. Autoriaus stilius veikia skaitytojo rašymo įgūdžius, taigi skaitant nesąmoningai mokomasi rašyti. Įkvepia ne pasakojimo technikos, o pats rašymo srautas.

    5) Skaitymas padeda užmigti.

    Dienos įvykiai kartais mus taip įtraukia ir apraizgo, kad vakare apie lengvą miegą galime tik pasvajoti. Čia gelbsti miego ritualai. Kiekvieną vakarą paėmę į rankas knygą ir paskaitę keletą puslapių, ne tik pailsinsime protą, bet ir suteiksime vakarui struktūrą, užbaigsime dieną atpalaiduojamu ritualu.

    6) Skaitymas ugdo socialinius įgūdžius.

    New School for Social Research Niujorke tyrimas parodė, kad skaitymas ugdo empatiją. Literatūra moko įsijausti į šalia esantį, padeda labiau suprasti kitų gyvenimus.

    7) Skaitymas skatina kūrybiškumą.

    Panirdami į fantazijos pasaulį, ugdome savo vaizduotę. Kitaip nei kine, skaitytojams tenka patiems susikurti tekste aprašomus vaizdus. Teigiama skaitymo įtaka pastebima jau vaikų kūrybiškumui; vaikai tampa išradingesni, lakesnės vaizduotės. Suagusiesiems kūrybiškumas taip pat yra vertybė, svarbi sąlyga, padedanti sėkmingai spręsti konfliktus.

    8) Skaitymas praplečia horizontą.

    Visai nesvarbu, ar norime pabėgti nuo savo gyvenimo ar paprasčiausiai pažinti kitus žmones ir vietoves. Skaitymas yra pats palankiausias būdas keliauti. Istorijos leidžia pažinti kitų gyvenimus, mintis, darbus, įpročius. Sužinoma apie tolimus kraštus, įsigyvenama į svetimas kultūras. Skaitantys žvelgia toliau savo smėlio dėžės ribų ir plečia akiratį.

    9) Skaitymas moko susikaupti

    Informacija ir naujienos dažnai pateikiamos kaip greiti užkandžiai. Mes pašėlusiu tempu naršome po internetą, vienur perskaitome pranešimą, kitur antraštę, aktualizuojame Twitterį ir perbėgame svarbiausias Feisbuko naujienas”. Užkliūvame už nuotraukų iš katastrofų vietų, dar žvilgtelime į orų prognozę. Mus, įpratusius prie tokio tempo, romano skaitymas laisvą vakarą sulėtina. Skaitymas ne tik atpalaiduoja, bet ir ugdo koncentraciją. Ilgą laiką gilinamės į vieną dalyką.

    10) Skaitydami tampame sexy

    Apklausos rodo, kad viešumoje skaitantys žmonės atrodo protingesni. Su knyga rankose esame patrauklesni, labiau pageidaujami. Sudarome įdomaus pašnekovo ir empatiško žmogaus įspūdį.Vertinami kaip įdomūs pašnekovai ir turintys empatijos jausmą.

    Kokiais punktais galėtumėte praplėsti šį sąrašą? Kokias prielaidas skaityti knygas dar galėtumėte paminėti?

    Pagal:

    https://wasliestdu.de/magazin/2014/10-gruende-warum-man-buecher-lesen-sollte

    Paskelbta 2016-01-12

  • Apie naujas knygas vaikams

    Kartais knygos pasirodo pačiu tinkamiausiu laiku. Tai ypač pasakytina apie neseniai išleistą Megan Rix knygą Šunelis didvyris(Alma littera, 2015). Kuo gi susijęs Kalėdų laikas ir nepamirštami pasakojimai apie šunis?

    Taigi, žinoma, kad laukimu, svajonių išsipildymu, o jei galvosime toliau - ir jaukiomis, nepakartojamomis akimirkomis, kurias mums pirmiausia suteikia šeima ir draugystė.

    Ponios Hodžes labradorė Marnė atsiveda šešetą šunyčių. Žinoma, jie visi turėjo būti gelsvi, tobuli grynaveisliai Labradoro retriveriai, kuriuos noriai įsigyja žmones, moka už juos pinigus, veža į parodas. O štai vienas vadosšunelis į pasaulį atėjo kitoks,- su juoda ausimi.

    – Na, su tokia ausimi tu niekada nelaimėsi šunų parodoje, - pasakė ji (ponia Hodžes) šunyčiui. – Dėmiau, aš net nesu tikra, ar pavyks tave parduoti. Bet žinau vieną vietą, kur tave priims išskėstomis rankomis, vietą, kur tu tapsi pačiu brangiausiu šuneliu pasaulyje“.

    Ir kokia gi toji vieta? Prisipažinsiu, nieko nebuvau apie ją girdėjusi. Tai labdaringa organizacija „Šunys pagalbininkai", dresuojanti šunis, padedančius žmonėms, kuriems reikalinga kasdienė pagalba. Pavyzdžiui, numauti kojines, atnešti kepurę, palydėti į prekybos centrą. Bet čia reikia savanorių šunelių augintojų, kurie juos mokytų, vedžiotų į šunų darželį ir mokyklą ir, apskritai, labai jais rūpintųsi. Iki tol, kol užaugusį šunelį bus galima perduoti žmonėms, kuriems labai reikiapatikimo padėjėjo ir, žinoma, ištikimo draugo. Pavyzdžiui, iš karo grįžusiam sužeistam kareiviui ar šiaip neįgaliam žmogui.

    Tame pačiame kvartale gyvena vienuolikmetis berniukas Džo, kuris seniai svajojo turėti šunį. Ypač šią vasarą, kai netekęs tėčio, Džo net nebenorėjo bendrauti su draugais, su niekuo kalbėtis ir net nelaukė Kalėdų, kurios tik primintų buvusias laimingas šventes. Džo labai apsidžiaugia, kad jam patikima rūpintis Dėmiumi.

    Perskaitę šią knygą turbūt nustebsite, kad joje tiek daug ir tiksliai galima sužinoti apie šuniukų auklėjimą, jų instinktus ir gerų įpročių ugdymą.

    Bet svarbiausia, kas atrodo beveik neįtikima, ši knyga išmoko perduoti, atiduoti kitam tai, ką pamilai, įgyjant dar daugiau mylimų ir tave patį mylinčių draugų.

    Šiaip sunkiau yra auklėti tėvus. Gal net sunkiausia. Taip pagalvoji, perskaitęs Pete Johnsono knygą Kaip auklėti savo tėvus (Alma littera, 2015). Ji parašyta dienoraščio forma, panašiai kaip „Nevykėlio dienoraštis“ arba „Prietrankos dienoraštis“. Apie gyvenimą, kuris labai suprastėjo persikrausčius į naują vietą su nauja mokykla,knygoje pasakojama Luiso vardu.

    Tėvai mano, kad Luisas yra sunkus vaikas. Pats Luisas galvoja, kad sunkūs yra jo tėvai. Jis šiek tiek pavydi Madei, kurios tėvai niekada netikrina jos namų darbų ir šiaip palieka ją ramybėje.

    Bet Madė sako, kad jos tėvai ne visada tokie buvo. Ji tiesiog pradėjusi juos auklėti. Žino tokį paprastą metodą...

    Ši istorija iliustruota komiksiniais piešiniais.

    Eilėraščiai, eilėraščiai, eilėraščiai! Vaikystėje daugiausia jų atmintinai mokomės prieš Kalėdas. Puikiai žinome, kad kai kuriuos eiliuotus tekstus puikiausiai įsimename vos užmetę akį. Tokie eilėraščiai dažniausiai būna sklandžiai sueiliuoti, mums patinka jų mintis ar sukurtas paveikslas.

    Vertinga knyga, kurioje sudėti tokie šaunūseiliuotikūrinėliai – Gražiausi eilėraščiai vaikams (Alma littera, 2015). Joje spausdinami Kosto Kubilinsko, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Kazio Jakubėno, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. Spalvotai iliustravo Asta Kulikauskaitė Rastauskienė.

    Mano knygelės dar plonos,

    Mėlynos, žalios, raudonos.

    Daug piešinėlių dailių,

    Paukščių, žvėrelių, gėlių.

    Kaip jums „Blynai spintoje“? Jeigu patiko ši knyga, skaitykite ir naują Jurgos Baltrukonytėsknygą Keksiukas po pagalve (Alma littera, 2015). Tai stebuklų namo istorijos. Stebuklų namas yra toks, kuriame spintos pilnos gražių suknelių, lentynos – įdomių knygų,virtuvėje sukiojasi mama kepdama blynus, o tėtis sėdi ant sofutės ir linksmai dainuoja. Tai Paulos namai. Geri namai, tik bėda, kad Paula rytas neprisiverčia keltis ir tvarkytis savo daiktus. Sako, kad ją kažkas priklijavo prie lovos. Tėvai labai susirūpinę, mamai net įsigyja geležinius nervus.

    Kas galėtų padėti? Knygoje atskleidžiamos greito lipimo iš lovos paslaptys ir supažindinama su įdomiausiais pasaulyje darbais. Nupiešė Algis Krikščiūnas.

    Paskelbta 2015-12-17

  • Iš vaikų knygų lentynos - smagaus skaitymo!

    Vėlyvo rudens vakarų tamsa ilga lyg tunelis, iš kurio traukinys išsprūsta vos trumpam dienos mirksniui. Kad netaptų dar ir monotoniška kaip ritmingas dundėjimas, galima ją išlaukti spalvotose knygų platybėse, apie kurias jums papaskos projektas vaikams ir jų tėveliams „Augu skaitydamas“, jaukiai dalijantis šilumą su prie šono besiglaudžiančiu vaiku, kurio akys žvilga iš nuostabos vos atvertus pirmą puslapį. Tiesa, panašiai smalsumas ir sentimentai pasiglemš ir jų tėvelius, kai tik rankose atsidurs Ondržejaus Sekoro „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“. Pamenate? Tai tas pats patrakęs vabaliukas, kuris viską moka, viską pastato ir viską pataiso. Leidykla „Alma litera“ jį vėl sugrąžino jauniesiems skaitytojams, kad mokytųsi pilnaverčio gyvenimo ir gamtos pamokų. Ferdos gyvenimas ne šiaip verda – tiesiog kunkuliuoja. Netyčia atsidūręs toli nuo skruzdėlyno jis keliauja, dirba, padeda kitiems ir siautėja besismagindamas. Nes toks nenuspėjamas jo charakteris – gera širdis ir nuotykiams pramušta galva. Žodžiu – įvairiaspalvė asmenybė, kurios neįmanoma sutramdyti. Todėl O. Sekoros tekste – jokio perdėto korektiškumo ir etinių nudailinimų, jokio ryškaus brūkšnio tarp to, kas gera ir bloga. Pasikalbėti perskaičius knygą bus daug apie ką.

    Aurelijos Umbrasienės „Pražydęs kaktusas“ – tai jautri, jausminga istorija. Apie perdėtai kuklų, savęs nevertinantį dygliuotą kaktusą. Žinoma, kad prisimenate H. K. Anderseno pasaką apie nelaimingą „Bjaurųjį ančiuką“, todėl lengvai galite numanyti, kaip likimas susiklostys tamsiausiame parduotuvės kampe susigūžusiam kaktusui. Taip mažai kas keičiasi po saule... Tos pačios „Zoombook“ leidyklos knyga „RO BO TO plieniniame bokšte“ – daug keistesnė. Ieva Pikutytė ją sugalvojo lyg kokį kompiuterinį žaidimą, kuriame trys robotukai netyčia pastebi, kad gyvendami aukštame bokšte šiukšlina žemiau esantį miestą. Knyga vienam vakarui, kurį apgobs niūroka knygos atmosfera.

    Ir kai ateis laikas ją praskaidrinti, mergaites galima bus supažindinti su Hete Bi – stebuklingų būtybių gydytoja. Claire Taylor-Smith „Drakono giesmė“ yra pirmasis serijos pasakojimas, kuriame dešimtmetė kaip tik savo gimtadienio dieną sutinka keistą mažą būtybę – rožinę (kaip gi kitaip!) drakonę Ugniabalsę, kuriai reikia grąžinti balsą. Mergaitė atsiduria stebuklingoje šalyje, sutinka dėdę, apie kurį iki šiol nieko nežinojo, ir supranta, kad yra išskirtinė. Iš kur tokia knygos idėja? Kartą viena mergaitė Harietė paklausė mamos, kas gydo drakonus ir vienaragius, kai jie suserga. Vaikams juk kyla pačių netikėčiausių klausimų. Mama Lindsė Teilor su drauge Siuzana Smit (taip, jos dvi!) pagalvojo ir suprato, kad stebuklingų būtybių gydytojai. Netrukus ir surašė visa tai knygose apie Pasakėnijos karalystę. Taigi, vėliau skaitytojų laukia fėjos ir vienaragiai, dar daugiau spindinčių mergaitiškų menkniekėlių ir saldžių pasakojimų. Viso to, kas nesudėtinga ir kvepia stebuklais, po truputį surankiota magiškose kitų knygų šalyse. Lengvam skaitymui, kad oras nuskaidrėtų.

    O dabar apie knygą, kurią mergaitėms sunkiai įsiūlysite. Nes jos visiškai nemėgsta vikingų, ginklų žvanginimo ir riebių keiksmų. Tikriausiai teks gerai pagalvoti, kuriam vaikui tiks Martin Conway knyga „Vikingas Olafas“, nes gyvenimas joje išties rūstus ir atšiaurus. Net jei rašytojas mėgina nuotaiką praskaidrinti netikėtais juokais, dažniausiai tai ne itin gelbsti visuomenėje, kurioje kailiniuoti vyrai išgėrinėja, mušasi ir išdavinėja vadus. Mažasis Olafas jaučiasi vienišas tarp tokių vikingų, todėl iškeliavęs kartu su kitais dėdės laivu, plaukiančiu užkariauti Anglijos žemių bei prisiplėšti lengvo grobio,slapta viliasi surasti savo dingusį tėtį. Tačiau ne viskas taip paprasta – jis svečioje šalyje jau sukūręs naują šeimą, o į nuotykių sūkurį įsipainioja galingi dievai, puskvaišiai milžinai ir visokie kitokie keisti sutvėrimai. Rašytojas ne daug ką slepia nuo savo skaitytojų ir prieš juos išskleidžia itin painią suaugusiųjų gyvenimų išklotinę. Kai kam tai tikrai patiks.

    Panašiai ir rašytojas Gregory Hughesas savo knygoje „Nukabinčiau mėnulį“ paaugliams žada sąžiningą realaus pasaulio vaizdą. Ypač tiems, kurie „nemėgsta saldžių paaugliškų istorijų“. Kitaip ir būti negali, nes pats G. Hugesas gerokai gyvenimo mėtytas ir vėtytas. O rašytojai juk rašo apie tai, ką jiems skauda. Keista, bet knyga, kurios viršelyje žadami susitikimai su narkotikų prekeiviais, sukčiais, benamiais ir policininkais padvelkia tokia šiluma, kurios mums pritrūko vikingų žemėje. Mirus tėčiui, žvitri bebaimė dešimtmetė, pravarde Žiurkė, ir jos brolis Bobas iš Vinipego iškeliauja į Niujorką ieškoti dėdės. Miestas juos pasitinka su visa savo grėsminga, gniuždančia didybe ir jaukiu grožiu, kuriuos teks priimti ir įveikti net be adreso kišenėje ieškant žmogaus megapolyje. Be galo spalvingi charakteriai (ypač nenustygstančios Žiurkės), painios situacijos, įspūdingi miestovaizdžiai sukuria pagavų tekstą. Istoriją mums pasakoja Bobas, kuris seka paskui savo jaunėlę seserį, prilygstančią tvirtam ledlaužiui, į pačias pavojingiausias situacijas, todėl skaitytojui niekaip nebus nuobodu. O tada dar rašytojas sugalvoja pateikti siurprizą – liūdną knygos pabaigą (taip būna išties retai), kurioje vis dėlto palieka rusenti mažutę viltį.

    Ir dar viena tarsi juodoji skylė skaitytojus įsiurbianti knyga – Terry Lynn Johnson „Ledo šunys“. Paklius net ir tie, kurie nemėgsta šalčio ir nepažįsta šunų, nes rašant ir vės suveikė tas pats tikrumo, nuoširdumo metodas. Rašytoja kažkada taip pat džiaugsmingai lėkė bekraščiais miškais mylimų haskių tempiamu kinkiniu, kaip ir knygos herojė paauglė Viktorija Sekorda. Dresuotojos talentą ji paveldėjo iš žuvusio tėčio ir stengiasi patekti į prestižines „Baltojo Vilko“ lenktynes. Tam jai prireikia įsigyti vieną iš konkurento Kuko šunų, todėl išsiruošia su kinkiniu į daug ilgesnę ir pavojingesnę, nei iš pradžių atrodė, kelionę. Nutinka daug ko, nes „Ledo šunys“ yra laukinė, stichijų kupina išgyvenimo knyga, kurią košia šiaurės vėjai ir pūgos, kuri prie beskonės virtualybės pratusiems vaikams atvers įspūdingą juslinį pasaulį, gniuždantį ir gelbstintį gamtos grožį, privers pažiūrėti tiesiai į protingas ir jautrias haskio akis. Viktorija kovoja su gamtos stichijomis, kad išgyventų, išliktų, tačiau ilgainiui supranti, jog grumiasi su savimi pačia, įsisenėjusiomis nuoskaudomis ir kuria save iš naujo – tik daug stipresnę. Kartais tampa kiek nejauku „Ledo šunis“ skaityti patogiame fotelyje po šiltu pledu, kai tuo metu miške Viktoriją nutvilko begalinis laimės jausmas – vis dėlto pavyksta uždegti sudrėkusį degtuką ir taip išgelbėti ne vieną gyvybę.

    Davidas Walliamsas jau parašė devynias knygas, nes vaikai eina dėl jų iš proto. Todėl ir mes ne itin smarkiai atsiliekame – jau skaitome penktąją jo knygą lietuviškai. Ir vėl nenusiviliame. „Klastinga tetulė“ supainioja sudėtingą, painią situaciją, kurios centre šį kartą atsiduria Stela, gyvenanti XX a. pradžioje. Mergaitę ištiko didžiulė nelaimė – avarijoje žuvo jos tėvai, todėl ją ėmėsi globoti baisioji teta Alberta. Tiksliau, ne tiek globoti, kiek regzti dar daugiau nusikalstamų planų atimti iš Stelos paveldėtą tėvų dvarą ir atsikratyti pačios dukterėčios. Tačiau drąsioji Stela niekada nepasiduoda, net kai situacija atrodo beviltiška, nudžiunga, kai į pagalbą ateina namų vaiduoklis. Galima būtų pasakoti ir toliau, nes tiesiog labai knieti, tačiau „Klastinga tetulė“ yra grynakraujis detektyvas, o tokių knygų siužetų pasakojimas yra didžiausias knygininkų nusikaltimas. Žiauri bausmė už tai – garantuota. Galima išduoti tik tiek, kad kraupių žmogžudysčių atmosferą čia praskaidrina tikra draugystė, ištikimybė, drąsa, senųjų aristokratų vertybės. Dar juokingos ir gausios Tony Ross iliustracijos bei su netikėtu užsidegimu rašytojo sudarinėjami šmaikštūs, vaizduotę kaip reikiant įsukantys įdomybių sąrašai (labai užkrečiantis užsiėmimas). Todėl šį detektyvą, kuriame tikrai žūsta žmonės, galima nesibaiminant siūlyti vaikams.

    Paskelbta 2015-11-19

  • Metų knygos rinkimai artėja!

    Jau netrukus sužinosime, kokias penkias lietuvių rašytojų knygas vaikams, paaugliams, suaugusiesiems ir poezijos mylėtojams siūlo akcija „Metų knygos rinkimai“. O mums įdomu prisiminti istoriją, kokios knygos vaikams ir paaugliams iki šiol yra tapusios metų knygomis, t.y. laimėjusios daugiausiai skaitytojų simpatijų.

    Nors akcija „Metų knygos rinkimai“ prasidėjo 2005 metais, knygos vaikams ir paaugliams metų knygos rinkimuose atsirado tik nuo 2006 metų. Pirmaisiais akcijos metais skaitytojams buvo pasiūlytos tik penkios knygos suaugusiems.

    Taigi pirmieji rinkimai vaikams ir paaugliams: vaikų knyga 2006 metais buvo išrinkta Selemono Paltanavičiaus knyga „Velniukas ir vieversiukas“ – apie pasiutėlį, bet tuo pačiu geraširdį velniuką. Keletą pirmųjų akcijos metų vaikai galėjo balsuoti ir piešiniais – daugybė jų plūsdavo balsuojant vaikams už mėgiamiausią knygą. Paauglių knyga tais metais tapo Daivos Vaitkevičiūtės detektyvinė apysaka „Trise prieš mafiją“. Greičiausiai, paauglius įtraukė ne tik įdomi istorija, vieną vasarą nutikusi vaikų globos namų auklėtinių gyvenime, bet ir puikios Andriaus Zakšausko iliustracijos.

    2007-aisiais metais atsitiko taip, jog paaugliams lietuviai rašytojai beveik nerašė. Tad ir knygų paaugliams penketuko tiesiog nebuvo. O metų knyga vaikams tapo Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“ – istorija apie tai, kas atsitinka, kai ne tik vaikams, bet ir sliekams nesinori į mokyklą.

    Po metų, 2008 metais į vaikų knygos nugalėtojo sostą atsisėdo vaikų mylimas rašytojas ir knygų iliustratorius Kęstutis Kasparavičius. Jo knyga „Sodininkas Florencijus“ – apie mažo meškinų miestelio gyvenimą. Paaugliams tais metais buvo pasiūlytos keturios knygos, o laimėtoja tapo Editos Milaševičiūtės „Įsimylėjėlių stovykla“ – šmaikšti, paaugliška, lengvai suprantama knyga.

    Kaip manote, kokio rašytojo knyga vaikus pakerėjo 2009 metais? Ir vėl Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Kiškis Morkus Didysis“. Kaip ir praėjusiais metais, 2009-aisiais paaugliams pasiūlomos vėl tik keturios knygos. Šioje kategorijoje metų knyga išrenkama Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“. Ši rašytoja pirmą kartą laimi paauglių pasitikėjimą, tačiau ne paskutinį. Nuo pirmos knygos ji tampa vaikų mylima rašytoja, kurios ne tik knygas malonu skaityti, bet visada labai miela su pačia ja susitikti, pasikalbėti – tai vienas iš tų retų suaugusių žmonių, kuris puikiai supranta vaikus ir paauglius, lengvai su jais bendrauja bet kokiomis temomis.

    2010 metais grįžta paauglių knygų penketukas – ekpertai vėl pasiūlo po penkias knygas ir vaikams, ir paaugliams. Vaikų metų knyga išrenkama Rimanto Černiausko knyga „Vaikai ir Vaiduokliai“, o paauglių metų knyga tampa – Vytauto Račicko „Baltos durys“.

    Po metų vaikai savo metų knyga išrenka Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“, o paaugliai – Gendručio Morkūno „Iš Nuomšiko gyvenimo“. Tai labai jautri istorija, pasakojama vaiko, kurį galima išsinuomoti.

    2012 metais į vaikų metų knygos sostą vėl grįžta Kęstutis Kasparavičius su „Sapnų katyte“. Turbūt pelnytai jį galime laikyti mėgiamiausiu Lietuvos vaikų knygų kūrėju. O paauglių knygų kategorijoje antrąkart sutinkame Kristinos Gudonytės knygą. Šįkart tai „Ida iš šešėlių sodo“ – knyga apie meilę, pavydą, pasitikėjimą, išdavystę, amžinybę ir mirtį.

    2013 metais ir vėl turime situaciją, kai paaugliams nepasiūlomas knygų penketukas. Turbūt teisingai situacija buvo aprašyta prieš keletą metų:Lietuvoje stokojame tikrai geros literatūros paaugliams. Nors vienas kitas rašytojas ir bando šį žanrą, tačiau tarp skaitomiausių paauglių knygų vis dėlto dominuoja verstinės. Tokioje situacijoje džiaugiamės kiekviena pasirodžiusia gera knyga, net jei ji ir nėra literatūros šedevras.“ (Vita Mozūraitė Knygų aidai, 2009 Nr. 1) Džiaugiamės, kad situacija ima keistis, nes pastaraisiais metais pasirodė tikrai nemažai puikių knygų paaugliams ir, panašu, jog kūrėjai neketina sustoti. Na, o vaikai 2013 metais savo metų knyga išrinko Ingridos Vizbaraitės knygą „Karžygiuko istorija“.

    Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanoti paskutiniai – 2014 metų laureatai: vaikai metų knyga išrinko Danguolės Kandrotienės „Spintos istorijas“, o paaugliai – Vytauto Račicko knygą „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“.

    Nedaug liko laukti – jau šią savaitę sužinosime, kokias lietuvių rašytojų knygas mums siūlo skaityti ekspertai, tačiau jeigu šiuo metu svarstote, ką skaityti, Metų knygos rinkimuose laimėjusios knygos gali jums padėti – jos tarsi lakmuso popierėlis, leidžiančios sužinoti, ką skaito jūsų bendraamžiai ir padėti išsirinkti savo knygą.

    Gero skaitymo!

    Paskelbta 2015-10-20

  • Ir vėl Knyg(i)ų mūšiai!

    Kokio dalyko mokytojas (dėstytojas) buvo Lewis Carroll, sukūręs Alisos personažą? Kokia lietuvių autorė sukūrė šiuo metu populiariausią Lietuvoje personažą mažiesiems skaitytojams? Kiek plėšikų tykojo Ali Baba pasakoje apie jo žygius?

    Jeigu žinote atsakymus į šiuos ir kitus knyginius klausimus, jums metas burti savo komandą artėjantiems Knyg(i)ų mūšiams!

    „Augu skaitydamas“ ir LRT jau antrą kartą organizuoja žaidimą „Knyg(i)ų mūšiai“. Praėjusiais metais žaidimui buvo užsiregistravę keturiasdešimt komandų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių - Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Klaipėdos, Alytaus. Dešimt komandų pateko į finalą ir kovėsi dėl pagrindinio prizo - kelionės į Amsterdamą. Laimėtojai - trečiokų komanda iš Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos - po žaidimo sakė, jog skaityti ne tik įdomu, bet ir naudinga!

    Šiemet vėl kviečiame visus 7-12 metų vaikus, kurie turi paskyras svetainėje „Augu skaitydamas“, registruoti savo komandas šiam smagiam žaidimui. Komandoje gali būti 3-8 vaikai - klasės, kiemo draugai ar bibliotekos skaitytojai. Komandas galima burti dviejose amžiaus kategorijose: 7-9 metų ir 10-12 metų.

    „Knyg(i)ų mūšių“ atkrentamasis turas vyks lapkričio 3 dieną, o finalas - lapkričio 17 dieną. Šiemet žaidimu galės mėgautis ne tik patys žaidėjai, bet ir Lietuvos televizijos žiūrovai - lapkričio 17 dieną vyksiantis finalas bus filmuojamas!

    Taigi kviečiame visus savo smalsius, smagius skaitytojus burti ir registruoti savo komandas iki spalio 30 dienos. Jūsų laiškų laukiame adresu ruta@laikasskaityti.lt

    Paskelbta 2015-10-19

  • Knygos rudenėjantiems vakarams

    Už lango rudenėjantis oras, ant salo – krūva storų knygų. Tobulas derinys, kai atostogos jau grimzta į praeitį ir keliauti galima tekstų puslapiais. Šį kartą – į tikrus tolių tolius. Tiesą sakant, ir pasiekiamus tik fantazijos labirintais.

    Penkios knygos vyresniojo vaikiško amžiaus skaitytojams, kuriems neramu realybėje ir traukia į mistiškas, magiškas vietas. Bet pirmiausia apie knygą, kurios galima klausytis vaikų darželyje, o vėliau vis iš naujo perskaitinėti iki žilos senatvės, nes joje yra tokių loginių rebusų ar net istorinių aliuzijų, kurie išgliaudomi tikrai ne iš karto. Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“ yra tokia chrestomatinė, kad ją pristatinėti yra tas pats, kaip aiškinti, kas yra duona ir druska. Bet jei jau leidykla „Nieko rimto“ jos leidimą vėl pakartojo, vadinasi niekas iki soties neatsiskaito mažos smalsios mergaitės nuotykių, į kuriuos ją įklampina greitas baltas triušis. Stebuklų šalyje galima gerokai ūgtelėti atsikandus pyragaičio, sutikti gudriai besišypsantį Češyro katiną, o beprotiškos arbatėlės gerti susirenka patys beprotiškiausi svečiai. Regis nieko ypatingo, nes tokių keistenybių vyksta visose pasakose. Tačiau matematikas ir logikos specialistas L. Carrollis knygoje prislėpė tiek keistų idėjų, kad šį kūrinį iki šiol nesiliaujame interpretuoti vis iš naujo savaip. Taigi, mažiausiems skirtos nuostabios Roberto Ingpeno iliustracijos, o vyresniesiems – vis dar neišaiškinti pasaulio pažinimo klodai, kurie veriasi per stebuklus.

    O dabar lengvai įrodysime, kad „Alisa Stebuklų šalyje“ tikrai yra viena įtakingiausių knygų literatūros istorijoje. Imame į rankas Vaivos Vasiliauskaitės romaną „Pabusk“ ir iš karto suprantame, kad L. Carrollio kūrinį ji tikriausiai skaitė ne vieną ir ne du kartus. Ir visai neseniai, nes knygos autorė dar tebesimoko mokykloje! Jos debiutinės knygos veikėjai taip pat šešiolika metų, o tai reiškia, kad ji pačiame jaunatviškų ieškojimų ir paklydimų įkarštyje. Po vaikystėje patirtos traumos mergaitė daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais, o vieną vakarą atsiduria keistame pasaulyje, kuriame plyti vaiduokliški sodai, bastosi keisti žvėrys, kuriame jos draugai atrodo lyg visai nebe tie... Maginės fantastikos žanro knygose visada daug šiurpinančios tamsos ir garsų, paslaptingų veikėjų ir bauginančių jų galių, emocinės įtampos ir nerimo – viso to, ką dievina paaugliai. Ir autorė tuo mėgaujasi – gal net kiek persistengia. Tačiau šį kartą gotiškas vaizdas siejamas su paaugliškos sielos tamsa, emocijomis ir pasaulio suvokimu. Galime įtarti, jog perskaitę knygą, visai nemažai sužinosime, kas dedasi ne tik jaunosios rašytojos, bet ir jos bendraamžių galvose. Vaizdas nelabai džiuginantis... Tačiau per sapną ieškodama tikrovės, o santykiuose pasitikėjimo ir meilės, mergina pagaliau suranda save. Nors, dar ne dabar. Mūsų laukia antra romano dalis, kurią ji tikriausiai šiuo metu ir rašo.

    Ir kuo čia dėtas L. Carrollis? Ogi, V. Vasiliauskaitės herojė taip pat – Alisa, netikėtai atsidūrusi Stebuklų šalyje. Senasis tekstas susigėręs į jos romaną kaip išlieta arbata į staltiesę.

    Sunku patikėti, bet 88-ame Kristinos Gudonytės knygos „Jie grįžta per pilnatį“ puslapyje – vėl Alisa, ir vėl iš „Alisos Stebuklų šalyje“. Nes kažkam ir čia lemta prasmegti skradžiai žemę ir atsidurti kitame pasaulyje. Bet apie viską nuo pradžių...

    Naujasis ir ilgai rašytas romanas išduoda patirtį, nes autorė jau išleidusi tris knygas („Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“) paaugliams. „Jie grįžta per pilnatį“ idėja tarsi išplaukia iš ankstesnės knygos „Ida iš šešėlių sodo“, kurioje dvi paauglės pateko į legendinius Vilniaus požemius ir išvydo senąjį miestą. Naujosios knygos Bertai, kuri įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną, jos draugams Žygiui ir Augiui viskas klostosi labai panašiai. Netikėtai sutiktas nemirtingas Tvardovskis burtažodžiais pasidarbuoja taip, kad prieš skaitytojų akis visa didybe atsiveria renesansiškasis Vilnius, gyvenantis vieną gražiausių savo periodų. Taip, vaikinai su visa kino kamera ir Y kartos įpročiais šlumšteli į 1535 m. miestą, ir autorė turi puikią progą į nuotykinio romano smagumus įpinti kruopščiai surinktą ir edukacijai paruoštą istorinę medžiagą. Žinoma, ne tokią tikslią kaip rimtose monografijose, bet vaizdžią lyg spalvotame kine: dvarų intrigos, architektūra, miestiečių kasdienybė, kankinimai... Į dūzgiantį XXI a. Vilnių taip pat per klaidą atkeliauja tokio pat paaugliško amžiaus kunigaikštis Žygimantas Augustas. Ir ši silpniausia charakterinė romano grandis verčia pripažinti, kaip taikliai ir įtikinamai sukurti kiti K. Gudonytės veikėjų charakteriai. Koks intriguojamas atrodo 500 metų besitęsiantis Tvardovskio gyvenimas, kaip švelnėja Bonos Sforzos bruožai, ir dar guvūs, smalsūs, šmaikštūs paaugliai, kuriuos K. Gudonytė pažįsta artėdama su pagarba ir meile.

    Catherynne M. Valente „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ mus ir vėl kviečia sekti mergaitę Rudsėję, pačią nuobodžiausią jos gyvenimo dieną Žaliojo vėjo nuneštą į Pasakų šalį. Taip, paraleliniai pasauliai tiesiog užvaldę vaikų literatūrą... Regis, niekas nebenori gyventi paprastai, ir autoriai lenktyniauja, kam pavyks sukurti dar keistesnę vietą, kurioje dedasi protu nesuvokiami dalykai. Ir Catherynne M. Valente tekstai gali būti pavyzdys, rodantis, kaip nuo „Ozo šalies burtininko“, „Narnijos kronikų“, „Piterio Peno“ laikų keitėsi paralelinių pasaulių fantastikos knygos: keistėjo, greitėjo, ryškėjo, tirštėjo, kaip ir visas šiuolaikinis pasaulis aplink mus. Jau pradžioje beskaitant veikėjų sąrašą, galima liežuvį nusilaužti, o vėliau kiekviena detalė perkeičiama taip, kad nė krisleliu neprimintų realybės. Nors knygos struktūra beveik nepakito, nes pagrindiniam veikėjui vis tiek reikia įveikti save, atlikti žygdarbių ir ką nors svarbaus suprasti. O čia naudingų patarimų dalija ir iš klasikos knygų pasiskolintas pasakotojo balsas, kuris išduoda, kad už vaikiškos istorijos slypi daugybė aliuzijų į suaugusiųjų problemas. Pavyzdžiui, Pasakų šalyje mergaitė nori sugrąžinti Markizės pavogtą daiktą ir yra priversta susimąstyti, kad lygiai taip realiame gyvenime gubernatorius pasiėmė jos tėtį, kuris iš mokytojo virto kariu.

    Catherynne M. Valente savo knygas apienelengvo ir karšto būdo mergaitę rašė po skyrių skelbdama savo internetiniame bloge. Taip įgijo daug gerbėjų ir palaikymo, kurie paskatino parašyti net trilogiją. Dvi kitas istorijos dalis leidykla išleis visai netrukus.

    Ir pagaliau knyga, kurioje nebeteks bastytis į kitus pasaulius. Ne, ragana dantistė pati atkeliauja į nedidelį miestelį traukyti nekaltų vaikų dantukų. Na, taip, gal jie ir ne visai be nuodėmės, nes iškirmiję dantys rodo labai negerus dalykus. Tačiau net apie tokius juokaudamas pasakoti moka Davidas Walliamsas, kurio knygos tinka kolekcionavimui – jų daug ir niekada neatsibosta. Na, kaip gali atsibosti įvairiausi keistuoliai, šaržuoti charakteriai, detektyviniai prieskoniai, truputis siaubo ir šlykštynių, o tada dar gaudynės trileriui tinkamu greičiu. Viso to pilna ir naujai išėjusi „Demonė dantistė“. Tačiau svarbiausia joje visai ne tai, o nuoširdus pasakojimas apie tikrus ir pačius brangiausius pasaulyje dalykus – meilę, artumą, draugystę ir net pasiaukojimą. Tai kaip tuomet vertinti knygą, kurios viršelyje aiškiausiai parašyta – „baisiai juokinga“, o beskaitydamas bent kelis kartus apsiašaroji? Žinoma, kad aukščiausiu balu, nes joje yra VISKO. Taip, kaip ir turi būti.

    Paskelbta 2015-09-25

  • Ir vėl Knyg(i)ų mūšiai!

    Kokio dalyko mokytojas (dėstytojas) buvo Lewis Carroll, sukūręs Alisos personažą? Kokia lietuvių autorė sukūrė šiuo metu populiariausią Lietuvoje personažą mažiesiems skaitytojams? Kiek plėšikų tykojo Ali Baba pasakoje apie jo žygius?

    Jeigu žinote atsakymus į šiuos ir kitus knyginius klausimus, jums metas burti savo komandą artėjantiems Knyg(i)ų mūšiams!

    „Augu skaitydamas“ ir LRT jau antrą kartą organizuoja žaidimą „Knyg(i)ų mūšiai“. Praėjusiais metais žaidimui buvo užsiregistravę keturiasdešimt komandų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių - Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Klaipėdos, Alytaus. Dešimt komandų pateko į finalą ir kovėsi dėl pagrindinio prizo - kelionės į Amsterdamą. Laimėtojai - trečiokų komanda iš Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos - po žaidimo sakė, jog skaityti ne tik įdomu, bet ir naudinga!

    Šiemet vėl kviečiame visus 7-12 metų vaikus, kurie turi paskyras svetainėje „Augu skaitydamas“, registruoti savo komandas šiam smagiam žaidimui. Komandoje gali būti 3-8 vaikai - klasės, kiemo draugai ar bibliotekos skaitytojai. Komandas galima burti dviejose amžiaus kategorijose: 7-9 metų ir 10-12 metų.

    „Knyg(i)ų mūšių“ atkrentamasis turas vyks lapkričio 3 dieną, o finalas - lapkričio 17 dieną. Šiemet žaidimu galės mėgautis ne tik patys žaidėjai, bet ir Lietuvos televizijos žiūrovai - lapkričio 17 dieną vyksiantis finalas bus filmuojamas!

    Taigi kviečiame visus savo smalsius, smagius skaitytojus burti ir registruoti savo komandas iki spalio 30 dienos. Jūsų laiškų laukiame adresu ruta@laikasskaityti.lt

    Paskelbta 2015-09-24

  • Į gyvenimą vedančios knygos

    Vaikystėje sunkiai suvokiamu greičiu ne tik augama, tačiau ir mokomasi, tobulėjama, įgyjama patirties. Tuo metu svarbus tampa kiekvienas ištartas žodis ir sutiktas žmogus. Tik ar daug kas prisimena, jog dar ir perskaitytos knygos? Kuo daugiau jų namų knygų lentynose, kuo dažniau vaikas mato su knyga vakarojančius tėvus, tuo geriau. Juk tai reiškia, kad juos sekantis mažylis su knyga rankose leisis į pasaulį, kuris dar spalvingesnis ir įvairesnis nei realybė. Mokysis pažinti save ir kitus, kaups patirtį ir formuos savo gyvenimo nuostatas.

    Jau ketvirtus metus vykstantis projektas „Augu skaitydamas“ ir skirtas tam, kad vaikai atrastų jiems mielas, patinkančias, juos praturtinančias knygas. Manome, kad skaitymas leidžia į pasaulį žvelgti kūrybiškai, išmaniai, todėl raginame ne tik skaityti, bet ir dalytis žiniomis apie patikusias knygas su savo bendraamžiais draugais.

    Apie tai, kaip knygos gali padėti augti ir gyventi dar nepasiekus tikrosios brandos, kalbamės su psichologe Ramune ŽUMBAKIENE.

    Vaiko pažintis su knygomis prasideda nuo tėvų pasirinkimo ir laiko kartu skaitant knygas garsiai. Kiek šiame etape lemia knygos turinys (verbalinis ir vaizdinis) bei tėvų skaitymo įtaigumas, balso tembras, galų gale, kartu praleisto laiko vertė?

    – Pasirinktos knygos turinys lemia pačių tėvų įsitraukimą į tai, ką jie skaito, kaip tuo metu leidžia laiką. Kai tėvams nuobodu, neįdomu, norisi skubėti ir kuo greičiau baigti, sunku darosi sudominti ir vaiką. Kai skaitoma atidžiai, įsitraukus, vaikai tokia literatūra susidomi greičiau, pradeda klausinėti ir išsamiau domėtis. Be to, visada labai svarbus emocinis fonas, suformuojamas ir patiriamas skaitymo bei domėjimosi skaitymu procese. Jeigu ilgainiui skaitymas tampa maloniu įpročiu abiems pusėms – ir skaitančiai, ir klausančiai – tai yra naudinga.

    Kokius skirtingus įgūdžius, asmenines savybes lavina knygų skaitymas ir pasakų sekimas, pasakojimai, pokalbiai? Galbūt pažintis su spausdintu tekstu vėliau turės įtakos gebėjimui mokytis?

    Gebėjimui mokytis vien ankstyva pažintis su spausdintu tekstu įtakos neturi (ypatingų gabumų vaikai patys be didelių pastangų pradeda skaityti ir domėtis tekstu dėl jų jau turimų kitokių gebėjimų). Daugiau skaitantys vaikai tiesiog moka greičiau ir daugiau perskaityti. O vėliau pats skaitymas plečia vaiko akiratį, moko pasyvios veiklos, kantrybės, ugdo verbalinius gebėjimus, plečia žodyną, praturtina žinias, lavina vaizduotę.

    – Kokiu būdu knygos skatina vaiko vaizduotę? Ar visada gerai, kai vaikas panyra į stebuklinę, fantastinę literatūrą ir beveik praranda gebėjimą skirti realybę nuo fantazijos?

    Šiuo atveju stimulas yra žodis, jį skaitydamas ar girdėdamas vaikas pats susikuria vaizdinį. Todėl kiekvieną pasaką ar pasakojimą mes visi įsivaizduojame savaip, lygiai taip pat kaip ir nupiešiame skirtingai tą patį grybą, gėlę ar žmogų remdamiesi sava patirtimi ir vaizduotės galia.

    Jei jau vaikas panyra į stebuklinę, fantastinę literatūrą ir beveik praranda gebėjimą skirti realybę nuo fantazijos, tai rodo, kad realybėje yra per daug problemų, kurias pačiam sunku įveikti. Dėl to vaikas pabėga į visiškai išgalvotą pasaulį, kur daug kas yra kitaip – kiti resursai, kitos galios ir tvarka.

    Amžinas klausimas – apie patirties kaupimą per rašytinius tekstus. Kiek tai būdinga vaikams? Ar tikrai knygų veikėjų pavyzdys yra paveikus ir užkrečiantis?

    Knygų veikėjų patirtis leidžia vaikams identifikuotis ir išgyventi kartu su jais įvairius jausmus, atrasti daugiau sprendimų įvairiose situacijos, o tai leidžia kūrybiškiau veikti, ieškoti išeičių ir savo gyvenime. Tačiau tai tik stimulas, tikroji patirtis, žinoma, kaupiama atliekant konkrečius veiksmus.Visada intensyviau paveikia tekstas, kurį iš karto lengva suprasti, kuris žadina vaizduotę, turi aiškią dėstymo struktūrą, su pastebima pradžia, dėstymu ir pabaiga. Išvadas vaikai padaro tada, kai yra nesunku atsekti įvykių priežastingumo ir pasekmės ryšį.

    Kalbant apie konkrečias knygas, dabartinio tūkstantmečio vaikams, bendraujantiems trumposiomis žinutėmis, dienoraščio tipo knygų serijos, kuriame derinamas tekstas ir gausios iliustracijos, yra labai patrauklu ir priimtina.

    Vis dažniau kalbama apie biblioterapiją – tam tikrų knygų naudą ir žalą. Tačiau tėvai, siekiantys, kad jų vaikai skaitytų, kartais nesigilina į knygų turinį. Skatina skaityti net menkavertę literatūrą, kad tik pripratintų prie knygų? Kaip tokią situaciją vertina psichologai?

    Labai diskutuotinas klausimas, kas yra „menkavertė“ literatūra. Jeigu ji iš tiesų nieko verta, „pripratinti prie knygų neįmanoma“ (gal tik nuobodžiaujant perskaityti vieną kitą knygą). Biblioterapinėse knygose atsispindi panašūs ar tapatūs sunkumai, situacijos, kuriuos patiria ir skaitantysis asmuo. Terapija ir įvyksta tada, kai kartu su veikėju išgyvenamas procesas, pažiūrima į įvykius taip, lyg jie jaudintų ir būtų artimi, tačiau kartu ir iš šalies. Tai leidžia ir į savo situaciją pažvelgti kiek kitu kampu arba vadovaujantis kitais jausmais. Čia galime užsiminti ir apie privalomosios literatūros sąrašus, kurie duoda aiškią kryptį gausios pasiūlos situacijoje. Tai formuoja skonį bei išprusimą, nes leidžia daugiau „išragauti“. Taip ir įgyjamas gebėjimas atsirinkti, kas labiausiai patinka, kas ne ir kodėl. Kokį žanrą, stilių ar apimtį mėgsti, gali nuspręsti tik tuomet, kai tai išbandai.

    Paskelbta 2015-09-08

  • Šios savaitės knygų naujienos

    Mūsų lentynoje šiandien dvi naujos knygos įvairaus amžiaus skaitytojams. Pirmoji naujiena turėtų nudžiuginti Kakės Makės gerbėjus, nes ką tik pasirodė naujausia rašytojos Linos Žutautės knyga ,,Kakė Makė ir pavogtas laikas”.

    Kakė Makė jau turbūt yra tapusi ne vienos šeimos pilnaverte nare. Visi atpažįsta jos languotas margas kelnes ir truputį pasipūtusią šukuoseną. Vaikai puikiai žino, kada ateina Netvarkos Nykštukas ir greičiausiai jau yra išmokę kovoti su tamsa. O šį sykį Kakė Makė ieškos dingusio laiko.

    ,,Kartais nutinka tokių dienų, kai visi namuose būna labai užsiėmę ir niekas neturi laiko…” – šitaip prasideda knyga. Neabejoju, kad tokių dienų pasitaiko visuose namuose. Tada gali kreiptis į ką nori, sulauksi vienintelio atsakymo ,,neturiu laiko”. Perskaitysite knygą ir sužinosite, kaip Kakė Makė dorojosi namuose su šia laiko stokos problema ir kuo viskas baigėsi – ar laikas atsirado, ar Kakė Makė liko patenkinta savo sprendimais. Rekomenduočiau šią knygą ir visiems tėveliams paskaityti kartu su savo mažaisiais skaitytojais.

    Kaip ir visos Linos Žutautės knygos apie Kakę Makę, šioji – spalvinga, iliustruota daugybe piešinių, kurie pakels nuotaiką ne tik mažiesiems skaitytojams. Vyresnieji tikrai daugelyje situacijų atpažins save ir savo kasdienius rūpesčius. Galbūt kitąsyk prieš sakydami vaikams, kad neturi laiko, prisimins šią knygą ir kartu su vaikais pagalvos, kaip rasti laiko ypatingiems dalykams. O ypatingi dalykai juk yra patys paprasčiausi – tiesiog ką nors nuveikti drauge su visa šeima.

    Į mokyklą besiruošiančius pačius mažiausius nudžiuginti turėtų ir mokykliniai sąsiuviniai su Kakės Makės piešinukais. Tačiau dar negalvokime apie mokyklą, verčiau imkitės naujosios knygos Kakė Makė ir pavogtas laikas.

    Kita mūsų šiandienos knyga – Chriso Riddelo ,,Ada ir mirtina puota”. Ji skirta truputį vyresniems vaikams – tiems, kurie jau lengvai skaito patys.

    Knygos autorius pirmiausia išgarsėjo kaip dailininkas, knygų iliustratorius. Ilgą laiką jis iliustravo kitų rašytojų knygas ir vis būdavo apdovanojamas garbingais prizais už savo iliustracijas. 2001 metais jis buvo apdovanotas už iliustracijas knygai ,,Pirato dienoraštis”, 2004-aisiais – už Džonatano Svifto knygos ,,Guliveris” iliustracijas. Galiausiai, 2007-aisiais metais pasirodė ir pirmoji jo paties knyga iš serijos apie mergaitę Otoliną – ,,Otolina ir geltonas katinas”. Šiais metais, minit pasaulinę knygos dieną, Chrisas Riddelas skyrė jai plakatą, sakydamas ,,Knyga yra lyg durys. Gali atverti ją ir atsirasti kitoje vietoje... kitame laike... ar netgi kitame pasaulyje”.

    Su šios knygos ,,Ada ir mirtina puota” heroje Ada jau galėjote susipažinti pirmojoje šios serijos knygoje ,,Ada ir peliuko šmėkla”. Įdomus faktas, jog Ada nėra visiškai išgalvota. Kurdamas šią heroję, rašytojas turėjo mintyje Augustą Adą Lovelace Bairon – Lordo Bairono dukterį, kuri buvo kompiuterių mokslo pionierė tuo laiku, kai moterų moksle dar beveik nebuvo. Ada Bairon iškėlė mintį, kad mašina galėtų ir ,,mąstyti", net numatė galimybę kurti muziką. Ada vadinama pirmąja programuotoja. Jos garbei viena iš programavimo kalbų pavadinta ADA, o gruodžio 10 d. – Ados gimimo diena - laikoma programuotojų diena.

    Taigi, ši protinga mergina įkvėpė rašytoją sukurti Adą ir jos nuotykius. Ada Got yra vienturtė lordo Goto dukra. Lordas Gotas, kaip ir galėtume nutuokti, yra poetas, kuris, mirus Ados mamai, atsiskyrė nuo viso pasaulio ir rašė tik labai liūdnas eiles, tačiau po pirmųjų Ados nuotykių jo nuotaika ėmė taisytis. Jie gyvena Šiurpiųjų Pusgalvių dvare, tačiau Ados tėvas daug keliauja, tad Ada dienas leidžia su savo guvernante (jau septintąja savo guvernante) Liuse Bordžija. Kitą savaitę turi būti Ados gimtadienis, tačiau dvare prasideda keisti dalykai. Ados auklė Merilebonė, pasirodo, turinti įdomių paslapčių ir Ada, pasitelkusi į pagalbą geriausią savo draugę Emilę ir kitus draugus, imasi aiškintis, kokios keistenybės dedasi dvare. Kas laukia Ados gimtadienio puotos – ar ji įvyks sklandžiai, ar Ada turės galimybę pasidžiaugti savo švente? Kokios paslaptys gaubia Ados tarnaitę Merilebonę?

    Ši knyga – tai ne tik nuotykių, bet ir paveikslėlių paradas. Stebina, kokią fantaziją turi knygos autorius ir dailininkas – joje tiek visokių herojų ir jie visi tokie skirtingi, charakteringi, įdomūs, keisti. Autorius mums nupiešė ir Šiurpiųjų Pusgalvių dvaro gyventojus, ir baldus, paveikslus, net Ados gimtadienio skanumynus. Dar kartą įsitikini, kokios svarbios yra knygos iliustracijos ir kiek daug gyvybės jos suteikia knygai. Tokią knygą skaityti niekada nepabos, nes kiekviename puslapyje jūsų laukia vis naujas paveikslėlis. Tiesa, besigrožėdami jais, nepamirškite, ką skaitėte praėjusiame puslapyje.

    Paskelbta 2015-08-19

  • Skaitykite savo vaikams balsu!

    Ar skaitote savo vaikui? Tai vienas geriausių būdų jo pasaulį padaryti gražesniu

    Rugpjūčio pabaiga daugeliui tėvų - įtemptas metas: jie skuba rūpintis praktiniais dalykais, reikalingais mokyklai – sąsiuviniais, pieštukais, kuprinėmis savo vaikams. Tačiau yra daugybė būdų ir kitaip išreikšti rūpestį vaikais bei padėti jiems pasiruošti lengvesniam keliui mokykloje. Vienas iš jų – skaitymas balsu. Buvusi pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi yra pasakiusi: ,,Yra daug būdų savo vaiko pasaulį padaryti didesniu. Meilė knygoms – pats geriausias.

    Ką sako tyrimai?

    Lietuvoje nėra atlikta tokių tyrimų, kurie įrodytų, koks svarbus yra skaitymas vaikams, o ypač – skaitymas balsu iki trijų metų. Apmaudu, kad norėdami tai įrodyti, turime remtis tik užsienio šalių atliktais tyrimais, kurių išvada vienareikšmiška: skaitymo įgūdžiai prasideda namuose, kai vaikui skaitoma nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų. Ankstyvas skaitymas padeda vaikui suprasti, kad žodis, kurį mes tariame, gali būti išreikštas ženklais, jis ima suprasti pasakojimo struktūrą – kad istorija turi pradžią, pasakojimą ir pabaigą. Vaikas, klausydamasis jam skaitomo teksto, išmoksta naujų žodžių, galiausiai skaitymas balsu gali sukurti vaiko dienos rutiną – pamatęs, kad mama ar tėtis ima knygą į rankas, jis kaskart supras, kad atėjo laikas miegui.

    Lietuvoje tėvai, nežinodami, neturėdami informacijos apie skaitymo vaikams ankstyvame amžiuje naudą, vis mažiau skaito su savo mažamečiais. VšĮ ,,Laikas skaityti“ užsakymu šių metų pavasarį Spinter atliktame tyrime ,,Lietuvių skaitymo įpročiai“ į klausimą, ,,kiek laiko per savaitę skiriate skaitymui?“, net 73 procentai tėvų, auginančių 0-2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria (palyginimui praėjusiais metais tokių tėvų buvo 67 procentai).

    Tas pats tyrimas teigia: kuo vyresnis vaikas, tuo jo skaitymo įgūdžiai darosi geresni. Taigi, atsakomybę pratinti vaiką prie knygos tėvai dažnai perkelia darželiui arba mokyklai. Dauguma 3-6 metų vaikų (76 proc.) ir absoliuti dauguma – 7-10 metų vaikų (96 proc.) per pastaruosius šešis mėnesius perskaitė nors vieną knygą. Taigi mokykla yra ta institucija, kuri labiausiai tampa atsakinga už vaikų skaitymo įgūdžių ugdymą. Ko turėtų tikėtis tėvai iš mokyklos? Ar vaikui būtų lengviau mokykloje, jeigu jis ateitų turėdamas knygos skaitymo/vartymo, galiausiai - klausymo įgūdžius?

    Komentuoja „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo pedagogė Valdonė Navickaitė:

    Vienas gražiausių vaikystės prisiminimų dažno žmogaus gyvenime - prieš miegą mamos dainuojama lopšinė, sekama pasaka ar skaitoma knyga. Džiugu, kad viena pamatinių dažnos šeimos vertybių šiais technologijų laikais yra išlikęs knygų skaitymas. Nuostabu, kai su knyga vaikas susiduria nuo kūdikystės. Jis stebi nuolat skaitančius tėvelius, čiupinėja varto žaislines knygeles, išpūtęs akeles klausosi mamos skaitomos knygos istorijos. Vėliau kartu su artimaisiais lankosi knygynuose, apžiūrinėja ir renkasi spalvingas vaikiškas knygas, kurių paslaptis jiems skaitydami atveria tėveliai, o vėliau bando įminti patys savarankiškai skaitydami.

    Skaitymo nauda – neišmatuojama. Akivaizdu, kad vaiko, kurio vaikystę lydi knyga, emocinė-socialinė, komunikacinė, pažintinė, intelektinė raida skiriasi nuo vaiko, atriboto nuo knygų pasaulio.

    Be to, kad knygų skaitymas vaikus supažindina su supančiu pasauliu, moko jį suprasti, kritiškai vertinti, lavina mąstymą, atmintį, turtina vaizduotę, žadina kūrybiškumą, ugdo dėmesio koncentraciją, vertėtų paminėti ir keletą tokių aspektų, kurie tiesiogiai susiję su veikla mokykloje, dalykiniais vaikų pasiekimais. Pirmiausia tokie vaikai lengviau išmoksta skaityti (dažniausiai į mokyklą jie jau ateina skaitydami ar bent pažindami visas raides). Jie yra sukaupę turtingą žodyną, mielai pasakoja, drąsiai fantazuoja, kalba rišliais sakiniais, nedaro žodžių derinimo klaidų. Tokie vaikai greičiau mokosi rašto, lengvai išmoksta ir taiko gramatines taisykles, mažiau daro rašybos klaidų. Išmokę skaityti – jie lengviau supranta grožinius tekstus, jiems nekelia problemų matematikos žodinių uždavinių suvokimas, prasmingas dalykinių – pažintinių tekstų skaitymas (kas ypač bus svarbu vyresnėse klasėse mokantis istorijos, geografijos, biologijos ir pan.).

    Nuo mažumės draugaujančių su knygomis vaikų ir emocijų pasaulis turtingesnis. Jie turi išsiugdę geresnius empatijos įgūdžius, geba geriau suprasti kitus. Todėl mokykloje lengviau bendrauja, moka taikiai išspręsti nesutarimus (juk knygose taip pat randa atsakymus, kaip išspręsti įvairias problemas, nugalėti baimes), suteikia pagalbą draugams, patys labiau pasitiki savo jėgomis.

    Nepamirškime ir to, kad nieko nėra vertingesnio už artimą šeimos narių tarpusavio ryšį, kurį knygų skaitymas dar labiau sutvirtina.

    Tad visi kartu, tėveliai ir mokytojai, turime siekti, kad vaikai suprastų - knyga gali tai, ko negali jokie šiuolaikiniai technikos stebuklai. Atverkime vartus į nepaprastą, kupiną nuotykių ir spalvų knygų šalį, nes „Knyga, knyga, dar kartą knyga. Niekas taip neišjudina ir neugdo vaiko fantazijos kaip knyga“ ( Astrida Lindgren).

    Iki kokio amžiaus vaikui reikėtų skaityti balsu?

    Kai vaikas išmoksta skaityti pats, tėvai dažnai nustoja jam skaityti balsu. Vis dėlto vertėtų nepamiršti, kad tėvų dėmesio reikia vaikams įvairiame amžiuje, o skaitymas drauge – vienas iš tų užsiėmimų, kurie kuria saugią ir jaukią namų aplinką, leidžia sužinoti vaiko nuomonę apie jam patinkančius dalykus. Skaitydami kartu visada galite klausti vaiko, kaip jis pasielgtų panašioje situacijoje, ar istorija yra pamokanti, ar jis supranta, kas norėta pasakyti parašytu tekstu. Skaitydami kartu su vyresniais vaikais jūs matysite, kokie yra vaiko interesai, kokios temos jam atrodo įdomiausios ir aktualiausios. Leiskite vaikams knygas rinktis knygas patiems ir gerbkite jų pasirinkimus. Nėra nieko blogiau už draudimus. Viena uždrausta knyga gali atimti vaiko norą skaityti visam laikui. Verčiau išsiaiškinkite, kodėl jam ta knyga svarbi ir kuo.

    Pasaka vaikui prieš miegą nėra vien malonumas. Tomis penkiolika ar dvidešimčia minučių jūs plečiate vaiko žodyną, ugdote jo gebėjimus klausytis, galiausiai – kuriate saugią vaikui aplinką. Įpratęs ramiai ir saugiai užmigti su knyga, vaikas pamils knygą, o ateityje skaitymas jam bus savaime suprantamas veiksmas, padedantis jam gyvenime – ne tik mokytis, bet ir bendrauti su aplinkiniais, sklandžiai reikšti mintis.

    Paskelbta 2015-08-13

  • Ką skaityti vasarą?

    Ar pastebėjote, kad ir mažesni vaikai, ir vyresni, vis dažniau renkasi knygas, kuriose yra kuo mažiau teksto? ,,Nevykėlio dienoraštis”, ,,Didysis Neitas” ir panašios knygos yra ypač populiarios tarp vaikų skaitytojų. Tačiau yra ir dar kitokių knygų, kuriose visai nėra teksto arba jo yra tiek mažai, kad jokios istorijos iš jo nesužinosi. Viena iš tokių – ,,The Pointless book” arba ,,Trenkta knyga”. Ją sugalvojo youtube vlogeris Alfie Deyes. Jeigu trumpai, galima sakyti, kad tai knyga apie nieką. Jeigu pokalbiuose su jaunimu sutinku tokį, kuris visai neskaito ir sako, kad knygos jam nepatinka, pasiūlau tokią knygą. Knyga pavadinti ją net ir sunku. Joje nėra įprastai knygai būdingos formos, teksto, turinio. Tačiau tai vis vien yra knygos pavidalą turintis dalykas ir neskaitančiam žmogui bent jau yra galimybė priprasti prie vartymo jausmo. Knygą galite pradėti nuo galo arba nuo vidurio, nuo to nenukentės niekas, jokios minties nepamesite. ,,Nupiešk savo mėgstamiausią valgį”, ,,parašyk, ką šiandien veikei”, ,,Nupiešk garsų statinį, kurį norėtum pamatyti savo akimis”, ,,Surašyk penkis dalykus, kuriuos tau labiausiai patinka daryti ir kodėl” – tokios ir panašios užduotys laukia knygos vartytojo kiekviename puslapyje. Kitaip tariant, jums teks patiems susikurti savo knygą ir ko gero po keletos metų bus visai įdomu ją vėl iš naujo pavartyti. Taigi, jeigu turite visiškai neskaitantį draugą, galite jam padovanoti tokią knygą ir galbūt toks jo paties dalyvavimas knygos kūrimo procese jį paskatins kitąsyk paimti į rankas ir prasmingesnę bei daugiau teksto turinčią knygą. Kita vertus, kai kartais kyla klausimas ,,ką veikti?”, ši knyga taip pat gali būti išeitis – atsiversite bet kurį puslapį ir turėsite veiklos nors kuriam laikui.

    W. Bruce Cameron knyga ,,Elės istorija” patiks tiems, kurie myli šunis ir mėgsta istorijas apie juos. Elė yra šuo. Ne paprastas šuo, o policijos šuo, kurio kasdienis darbas – gelbėti žmones. Elė yra šuo ieškotojas ir gelbėtojas. Ji išmokyta ieškoti pasiklydusių žmonių. Įdomiausia, kad istorija pasakojama ne žmonių, o pačios Elės. Šuns mintimis kalbama apie tai, kaip ji gimė, kaip atiteko savo šeimininkams, kaip buvo dresuojama – mokoma įvairių dalykų. Keista skaityti įsivaizduojant, kad viską pasakoja šuo – kaip jam atrodo jo gyvenimas, kaip jis mokosi, pažindinasi su aplinka ir žmonėmis, kaip reaguoja į šeimininkų pasikeitimą.

    Manau, kad tokią knygą būtina perskaityti visiems vaikams, kurie namuose labai nori šukiuko – tam, kad pamatytų, kad šuo yra labai didelė atsakomybė, kad jis yra draugas visam gyvenimui, juo reikia rūpintis ir stengtis būti jam geru draugu. Daug sužinosite apie šunis gelbėtojus – kaip jie yra ruošiami, koks sunkus yra ne tik jų, bet ir jų šeimininkų darbas.

    Somano Chainani knygą ,,Gėrio ir blogio mokykla” jau pristačiau prieš kelis mėnesius. Ką tik lietuvių kalba išėjo ir antroji jo knyga - ,,Gėrio ir blogio mokykla. Pasaulis be princų”, o anglų kalba jau netrukus pasirodys ir trečioji šios serijos knyga. ,,Gėrio ir blogio mokykla” jau yra išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, ją žmonės skaito šešiuose kontinentuose. Be to, planuojamas ir filmas. Jo prodiuseris - Joe Roth, kurio sąraše tokie filmai kaip ,,Snieguolė ir medžiotojas”, ,,Piktadarės istorija” ir ,,Alisa Stebuklų šalyje”.

    Abi pirmosios knygos ilgą laiką buvo labiausiai parduodamų knygų sąrašuose, o pastaroji – ,,Gėrio ir blogio mokykla. Pasaulis be princų” praėjusias metais buvo nominuota didžiausios pasaulio skaitytojų interneto svetainės Goodreads, renkant geriausią knygą vaikams ir jaunimui.

    Pats Somanas Chainani yra baigęs Harvardo universitetą, kuriame studijavo anglų ir amerikiečių literatūrą, o konkreti jo dėmesio tema buvo pasakos. Galbūt dėl to nestebina jo noras tas pasakas tarsi išversti į kitą pusę ir pačiam klausti, ,,o kas būtų, jeigu būtų?”. Jeigu pasakose gėris ir blogis apsikeistų vietomis, jeigu viskas būtų kitaip, nei visose pasakose rašoma? Haris Poteris, t.y. knygos apie jį davė pradžią knygoms apie burtus ir burtų mokyklas. Somanas Chainani tą tradiciją tęsia su kitomis herojėmis ir daro tai ne mažiau įdomiai nei Džoana Rowling.

    Ką gi, kol laukiame filmo, galime tęsti pažintį su gėrio ir blogio mokykla šioje knygoje – ,,Pasaulis be princų”. Sofija ir Agata, pirmoje knygoje įveikusios joms duotas užduotis, grįžta namo. Joms atrodo, kad nuotykiai baigiasi ir dabar viskas tęsis kaip buvo iki iškeliaujant į Gėrio ir blogio mokyklą. Tačiau juk visi vaikai visada galvoja – jeigu būčiau pasielgęs kitaip, kas tada būtų buvę. Jeigu vietoje vienokio sprendimo būčiau priėmęs kitokį, kaip viskas būtų tada pasisukę? Tokie klausimai kyla ir Agatai. Ji tarsi jaučiasi laiminga, grįžusi namo, tačiau kažkas neduoda jai ramybės. Ir tada viskas pasikeičia. Sofija dingsta. Vienintelė Agata gali rasti draugę, išsiaiškinti, kas įvyko ir tik tada galvoti, kaip gyventi toliau. Tačiau kodėl visa tai atsitiko? Agata sugalvojo vieną vienintelį norą. Ji panoro sužinoti, kas gi būtų, jeigu jų su Sofija pasaka būtų perrašyta. Taip mergaitės abi vėl atsiduria Gėrio ir blogio mokykloje, kur viskas jau yra kitaip. Gėrio mokykla yra virtusi ,,Mergaičių mokykla Apšvieta ir Apžavai”, o Blogio mokykla - ,,Berniukų mokykla Kerštas ir teisių atkūrimas”. Mergaitės galvojo, kad jų pasaka baigėsi, tačiau dėl vienintelio Agatos noro istorijos pabaiga nusikėlė. Įžeistas ir įskaudintas Tedrosas dabar kovos už naują pasakos pabaigą, kurioje ragana miršta, o princesė atitenka princui. Istorija prasideda, Agata ir Sofija šįkart kovoja toje pačioje pusėje, tik įdomu, kaip joms tai seksis. Ar jos išlaikys visus joms duotus egzaminus.

    ,,Gėrio ir blogio mokykla” knygos – tai naujoviškos pasakos. Perskaičiusiems pirmąją knygą, neabejoju, kils noras perskaityti ir antrąją. Tiems, kurie dar nevartė pirmosios, rekomenduoju ją, jeigu mėgstate nuotykius, istorijų vingius ir, žinoma, pasakas.

    Linkiu jums visiems malonaus skaitymo, knygų, kurios įtrauktų nuo pirmojo puslapio ir, žinoma, jaukių vasaros vakarų.

    Paskelbta 2015-08-05

  • Penkios knygos vasarai

    Visas šiandien aptariamas knygas pristato leidykla ,,Nieko rimto“. Jų mes turime pačiam įvairiausiam amžiui ir skoniui – net penkias. Ir linksmų, ir nuotykinių, ir vieną labai gražią bei poetišką.

    Pirmosios trys knygos yra skirtos 7-10 metų vaikams. Tai Lincolno Peirco ,,Didysis Neitas. Nepaprasta sėkmė“, aštuonių autorių komandos knyga ,,Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“ ir Leenos Parkkinen ,,Gražiausia karvutė“. Kaip ir įprasta leidyklai ,,Nieko rimto“, visos knygos spalvingos, skirtingos, tikrai patrauksiančios kiekvieno vaiko akį. Tačiau mums įdomiau, kas yra knygų viduje.

    Pavadinimas ,,Didysis Neitas“ reiškia, kad knyga skirta pašėlusiems skaitytojams. Šioji ,,Didysis Neitas. Nepaprasta sėkmė“ – jau trečioji knyga apie Neitą lietuvių kalba, taigi tie, kurie skaitė ankstesnes knygas, jau gali įsivaizduoti, kokia yra šioji, nes puikiai pažįsta Neitą. Knygos apie šį berniuką yra išverstos į dvidešimt kalbų, jis turi savo interneto svetainę, kurioje galima susipažinti su jo nuotykiais bei pažaisti įvairių žaidimų. Jau netrukus pasirodys ir dar viena knyga apie Neitą lietuvių kalba - ,,Didysis Neitas rizikuoja“.

    Pastaraisiais metais tokios knygos, kuriose daugiau piešinių, nei teksto, tarp vaikų yra vis populiaresnės. Lietuvoje tokių knygų populiarumas prasidėjo su Jeffo Kinney knygomis ,,Nevykėlio dienoraštis“. Greičiausiai būtent juokingi paveiksliukai, situacijų iš gyvenimo įtraukimas, galimybė susitapatinti su knygų veikėjais labiausiai ir patinka vaikams. Kita vertus, pats knygų ,,Didysis Neitas“ autorius teigia, jog didžiąją dalį jo knygų sėkmės vis dėlto sudaro ne paveiksliukai, o rašymas. ,,Galima rasti begalę puikių komiksų pavyzdžių, kuriuose iliustracijos labai paprastos, neišbaigtos ar visiškai vidutiniškos, tačiau rašymo stilius išsiskiriantis, o tai ir komiksą padaro išskirtinį“, – sako autorius interviu, kurį visą galite perskaityti leidyklos ,,Nieko rimto“ interneto puslapyje štai čia: https://niekorimtonamai.wordpress.com/2015/05/21/interviu-su-didziojo-neito-autoriumi-linkolnu-peircu/. Tame pačiame interviu jis teigia, jog labiausiai bijo, kad nebesugalvos kažko juokingo, suprasdamas, kad šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams būtent tai ir yra labiausiai į knygą įtraukiantis dalykas.

    Taigi, Neito istorijos, apie ką jos būtų, vaikams kelia juoką. Trečiojoje knygoje Neitas tampa skautu ir vien tai jau yra keistas faktas. Neito tikslas šioje knygoje – laimėti skautų konkursą ir pralenkti Artūrą. Kaip jam seksis, kokius žygius darys Neitas, kad pasiektų savo tikslo, sužinosite perskaitę visą Neito istoriją.

    Knyga ,,Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“ yra kitokia pirmiausiai todėl, kad ją parašė net aštuoni lenkų vaikų rašytojai. Lioleką ir Boleką jūsų tėveliai greičiausiai prisimena iš savo vaikystės. Tuo metu tai buvo animacinis televizijos serialas vaikams apie du brolius, kurie yra labai skirtingi, tačiau nuolat kartu patenka į įvairiausias istorijas bei nuotykius, kuriuose vienas kitą išbando ir vienas kitam padeda.

    Šioji knyga – ne išimtis. Joje – dešimt istorijų, kurios knygos herojus nublokš į keisčiausias ir netikėčiausias vietas – į kompiuterinį žaidimą, į vaiduoklių namą, į kelionę dykuma. Kartu su broliais išsiaiškinsite, kaip veikia laiko mašina, kokių lobių turi jų prosenelis, kokių svečių jie sulaukia ir kokie sapnai juoa aplanko tykiomis rudens naktimis.

    Knygą bus lengva skaityti pradedantiems skaitytojams – kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą, istorijos gana neilgos, tad net ir tiems, kurie neseniai pradėjo skaityti savarankiškai, prailgti neturėtų, juolab, kad kiekvienas puslapis yra gausiai iliustruotas.

    Ir trečioji knyga 7-10 metų vaikams – Leenos Parkkinen ,,Gražiausia karvutė“. Melisa yra aštuonmetė mergaitė, o Liesapienė yra karvutė. Būtų nieko keista, jeigu jos susitiktų kur nors kaime, laukuose. Tačiau ši istorija todėl ir įdomi, kad Liesapienę karvutę Melisa sutinka namų vonioje. Ką Liesapienė veikia Melisos vonioje? Ji čia tiesiog prausiasi ir ruošiasi grožio konkursui, kurio nugalėtojos atvaizdas vėliau puikuosis ant šokoladinio batonėlio. Tiesa, Liesapienė turi nedaug galimybių, nes ji sveria per mažai, o be to, turi rimtą konkurentę, kuri jau ne sykį yra laimėjusi šį konkursą ir dabar daro viską, kad vėl jai pasisektų, o visos konkurentės netektų jokių šansų. Taigi, Melisa ir Liesapienė tampa draugėmis ir suvienija savo jėgas.

    Tai šmaikščiai parašyta linksma istorija, kurioje mergaitės ir karvutės draugystė padeda išspręsti daugelį problemų. Melisa jaučiasi vieniša ir Liesapienė, atrodo, atsiranda jos vonioje pačiu laiku – kaip tik tada, kai jai reikia su kuo nors pasikalbėti, pasitarti ar pačiai tapti kieno patarėja. Ar pavyks karvutei Liesapienei laimėti konkursą? Kokius talentus atskleis ji talentų konkurse su Melisos pagalba, sužinosite perskaitę visą istoriją.

    Kitos dvi knygos yra skirtos vyresniems mūsų skaitytojams. ,,Nieko rimto“ vėl džiugina Johnno Flanagano serijos ,,Žvalgo mokinys“ gerbėjus. ,,Makindo apgultis“ – jau šeštoji šios serijos knyga lietuvių kalba. Iš viso šių knygų yra dvylika. Tiems, kurie jau pradėjo šią seriją, knygų pristatyti nebereikia. Tačiau nežinantiems gali būti įdomu darkart prisiminti, kaip atsirado visa ši knygų serija.

    Johnas Flanaganas pradėjo rašyti trumpas istorijas, norėdamas sudominti savo sūnų skaitymu. Kad sudomintum vaiką knyga, mano autorius, joje turi būti tai, ką vaikas labiausiai mėgsta. Todėl knygoje atsirado nuotykiai, šaudymas su lanku, kovos. Nors ,,Žvalgo mokinys” – fantasy knyga, joje netrūksta žmogiškų charakterių. Ir pats autorius sako, jog knygoje turi būti atpažįstamų dalykų, joje negali viskas būti išgalvota, todėl daugelis knygos charakterių yra kurta pagal konkrečius žmones. Vilis turi autoriaus sūnaus savybių, Holtas – jo buvusio mokytojo savybių.

    Šeštoji knyga ,,Makindo apgultis”, kaip ir ankstesnės, kupina pavojų ir žygių. Vilis turės pasitelkti visa savo išmintį ir drąsą, kad atsikovotų Makindą ir išlaisvintų savo vaikystės draugę Alisą. Tai tikra nuotykių knyga, keletui vakarų įtrauksianti skaitytojus į nepamirštamus išgyvenimus.

    Na, ir paskutinė, bet mane labiausiai sužavėjusi šios dienos knyga – Natalie Babbitt ,,Amžinieji takiai”. Knyga jau ne pirmąsyk išleidžiama lietuvių kalba. Pasaulyje ji yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o taip pat pastatytos jau dvi knygos ekranizacijos. Tai ir garsiausia Natalie Babbitt knyga. Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, nuo pirmo sakinio. Tarsi junti rugpjūčio naktų vėsą ir nebenori atsitraukti.

    Rašytoja mus pirmiausia supažindina su Takiais – Mėja, jos vyru ir dviem jų sūnumis Džesiu ir Mailsu – bei Vine Foster, kuri vieną dieną dėl perdėto šeimos narių dėmesio jai nusprendžia bėgti iš namų. Jų pažintis Fosterių miškelyje prasideda nuo Vinės susitikimo su jaunesniuoju Takių sūnumi Džesiu. Iš už medžių ji stebi Džesį, kuris akmuo po akmens atkasa šaltinį žemėje. Jeigu ne tas šaltinis, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip, tačiau nuo jo viskas prasideda ir skaitytojai tampa šios įdomios istorijos dalyviais. Vinė, susipažinusi su Takiais, tampa liudininke ne tik keistos ir stebinančios jų gyvenimo istorijos, bet ji sužino ir tai, kad egzistuoja galimybė tapti nemirtingu, amžinai likti tokiu, koks dabar esi.

    Ši knyga – tarsi paveikslas, į kurį žiūri ir nuolat jame atrandi ką nors naujo. Turbūt tą faktą paaiškina faktas, kad knygos autorė pradėjo savo karjerą kaip dailininkė. Pirmasis jos santykis su knyga buvo kaip iliustratorės, o ne rašytojos. Natalie Babbitt iliustravo savo vyro knygas, taip pat sukūrė keletą savo paveikslėlių knygų ir tik vėliau tapo rašytoja. Galbūt todėl jos knygose daug vaizdų, simbolių, gražių ir poetiškų gamtos aprašymų.

    Neabejoju, kad knyga turėtų patikti ne tik jauniems skaitytojams, bet ir jų tėveliams. Joje nerasite temų, kuriomis dažniausiai į paauglius kreipiasi šiandienos rašytojai, dėl to knyga gali pasirodyti visiškai kitokia. Joje – daug tikrų dalykų, jausmų ir išgyvenimų. Apysaka kelia klausimus, kuriais mes skubančiame pasaulyje retai diskutuojame, bet tai nereiškia, kad jie niekam neberūpi ir yra nesvarbūs.

    Artėjantiems rugpjūčio vakarams ši knyga – pats puikiausias skaitinys, kokį galėtumėte rasti savo lentynoms.

    Paskelbta 2015-07-22

  • Penkios knygos vasarai

    Visas šiandien aptariamas knygas pristato leidykla ,,Nieko rimto“. Jų mes turime pačiam įvairiausiam amžiui ir skoniui – net penkias. Ir linksmų, ir nuotykinių, ir vieną labai gražią bei poetišką.

    Pirmosios trys knygos yra skirtos 7-10 metų vaikams. Tai Lincolno Peirco ,,Didysis Neitas. Nepaprasta sėkmė“, aštuonių autorių komandos knyga ,,Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“ ir Leenos Parkkinen ,,Gražiausia karvutė“. Kaip ir įprasta leidyklai ,,Nieko rimto“, visos knygos spalvingos, skirtingos, tikrai patrauksiančios kiekvieno vaiko akį. Tačiau mums įdomiau, kas yra knygų viduje.

    Pavadinimas ,,Didysis Neitas“ reiškia, kad knyga skirta pašėlusiems skaitytojams. Šioji ,,Didysis Neitas. Nepaprasta sėkmė“ – jau trečioji knyga apie Neitą lietuvių kalba, taigi tie, kurie skaitė ankstesnes knygas, jau gali įsivaizduoti, kokia yra šioji, nes puikiai pažįsta Neitą. Knygos apie šį berniuką yra išverstos į dvidešimt kalbų, jis turi savo interneto svetainę, kurioje galima susipažinti su jo nuotykiais bei pažaisti įvairių žaidimų. Jau netrukus pasirodys ir dar viena knyga apie Neitą lietuvių kalba - ,,Didysis Neitas rizikuoja“.

    Pastaraisiais metais tokios knygos, kuriose daugiau piešinių, nei teksto, tarp vaikų yra vis populiaresnės. Lietuvoje tokių knygų populiarumas prasidėjo su Jeffo Kinney knygomis ,,Nevykėlio dienoraštis“. Greičiausiai būtent juokingi paveiksliukai, situacijų iš gyvenimo įtraukimas, galimybė susitapatinti su knygų veikėjais labiausiai ir patinka vaikams. Kita vertus, pats knygų ,,Didysis Neitas“ autorius teigia, jog didžiąją dalį jo knygų sėkmės vis dėlto sudaro ne paveiksliukai, o rašymas. ,,Galima rasti begalę puikių komiksų pavyzdžių, kuriuose iliustracijos labai paprastos, neišbaigtos ar visiškai vidutiniškos, tačiau rašymo stilius išsiskiriantis, o tai ir komiksą padaro išskirtinį“, – sako autorius interviu, kurį visą galite perskaityti leidyklos ,,Nieko rimto“ interneto puslapyje štai čia: https://niekorimtonamai.wordpress.com/2015/05/21/interviu-su-didziojo-neito-autoriumi-linkolnu-peircu/. Tame pačiame interviu jis teigia, jog labiausiai bijo, kad nebesugalvos kažko juokingo, suprasdamas, kad šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams būtent tai ir yra labiausiai į knygą įtraukiantis dalykas.

    Taigi, Neito istorijos, apie ką jos būtų, vaikams kelia juoką. Trečiojoje knygoje Neitas tampa skautu ir vien tai jau yra keistas faktas. Neito tikslas šioje knygoje – laimėti skautų konkursą ir pralenkti Artūrą. Kaip jam seksis, kokius žygius darys Neitas, kad pasiektų savo tikslo, sužinosite perskaitę visą Neito istoriją.

    Knyga ,,Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“ yra kitokia pirmiausiai todėl, kad ją parašė net aštuoni lenkų vaikų rašytojai. Lioleką ir Boleką jūsų tėveliai greičiausiai prisimena iš savo vaikystės. Tuo metu tai buvo animacinis televizijos serialas vaikams apie du brolius, kurie yra labai skirtingi, tačiau nuolat kartu patenka į įvairiausias istorijas bei nuotykius, kuriuose vienas kitą išbando ir vienas kitam padeda.

    Šioji knyga – ne išimtis. Joje – dešimt istorijų, kurios knygos herojus nublokš į keisčiausias ir netikėčiausias vietas – į kompiuterinį žaidimą, į vaiduoklių namą, į kelionę dykuma. Kartu su broliais išsiaiškinsite, kaip veikia laiko mašina, kokių lobių turi jų prosenelis, kokių svečių jie sulaukia ir kokie sapnai juoa aplanko tykiomis rudens naktimis.

    Knygą bus lengva skaityti pradedantiems skaitytojams – kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą, istorijos gana neilgos, tad net ir tiems, kurie neseniai pradėjo skaityti savarankiškai, prailgti neturėtų, juolab, kad kiekvienas puslapis yra gausiai iliustruotas.

    Ir trečioji knyga 7-10 metų vaikams – Leenos Parkkinen ,,Gražiausia karvutė“. Melisa yra aštuonmetė mergaitė, o Liesapienė yra karvutė. Būtų nieko keista, jeigu jos susitiktų kur nors kaime, laukuose. Tačiau ši istorija todėl ir įdomi, kad Liesapienę karvutę Melisa sutinka namų vonioje. Ką Liesapienė veikia Melisos vonioje? Ji čia tiesiog prausiasi ir ruošiasi grožio konkursui, kurio nugalėtojos atvaizdas vėliau puikuosis ant šokoladinio batonėlio. Tiesa, Liesapienė turi nedaug galimybių, nes ji sveria per mažai, o be to, turi rimtą konkurentę, kuri jau ne sykį yra laimėjusi šį konkursą ir dabar daro viską, kad vėl jai pasisektų, o visos konkurentės netektų jokių šansų. Taigi, Melisa ir Liesapienė tampa draugėmis ir suvienija savo jėgas.

    Tai šmaikščiai parašyta linksma istorija, kurioje mergaitės ir karvutės draugystė padeda išspręsti daugelį problemų. Melisa jaučiasi vieniša ir Liesapienė, atrodo, atsiranda jos vonioje pačiu laiku – kaip tik tada, kai jai reikia su kuo nors pasikalbėti, pasitarti ar pačiai tapti kieno patarėja. Ar pavyks karvutei Liesapienei laimėti konkursą? Kokius talentus atskleis ji talentų konkurse su Melisos pagalba, sužinosite perskaitę visą istoriją.

    Kitos dvi knygos yra skirtos vyresniems mūsų skaitytojams. ,,Nieko rimto“ vėl džiugina Johnno Flanagano serijos ,,Žvalgo mokinys“ gerbėjus. ,,Makindo apgultis“ – jau šeštoji šios serijos knyga lietuvių kalba. Iš viso šių knygų yra dvylika. Tiems, kurie jau pradėjo šią seriją, knygų pristatyti nebereikia. Tačiau nežinantiems gali būti įdomu darkart prisiminti, kaip atsirado visa ši knygų serija.

    Johnas Flanaganas pradėjo rašyti trumpas istorijas, norėdamas sudominti savo sūnų skaitymu. Kad sudomintum vaiką knyga, mano autorius, joje turi būti tai, ką vaikas labiausiai mėgsta. Todėl knygoje atsirado nuotykiai, šaudymas su lanku, kovos. Nors ,,Žvalgo mokinys” – fantasy knyga, joje netrūksta žmogiškų charakterių. Ir pats autorius sako, jog knygoje turi būti atpažįstamų dalykų, joje negali viskas būti išgalvota, todėl daugelis knygos charakterių yra kurta pagal konkrečius žmones. Vilis turi autoriaus sūnaus savybių, Holtas – jo buvusio mokytojo savybių.

    Šeštoji knyga ,,Makindo apgultis”, kaip ir ankstesnės, kupina pavojų ir žygių. Vilis turės pasitelkti visa savo išmintį ir drąsą, kad atsikovotų Makindą ir išlaisvintų savo vaikystės draugę Alisą. Tai tikra nuotykių knyga, keletui vakarų įtrauksianti skaitytojus į nepamirštamus išgyvenimus.

    Na, ir paskutinė, bet mane labiausiai sužavėjusi šios dienos knyga – Natalie Babbitt ,,Amžinieji takiai”. Knyga jau ne pirmąsyk išleidžiama lietuvių kalba. Pasaulyje ji yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o taip pat pastatytos jau dvi knygos ekranizacijos. Tai ir garsiausia Natalie Babbitt knyga. Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, nuo pirmo sakinio. Tarsi junti rugpjūčio naktų vėsą ir nebenori atsitraukti.

    Rašytoja mus pirmiausia supažindina su Takiais – Mėja, jos vyru ir dviem jų sūnumis Džesiu ir Mailsu – bei Vine Foster, kuri vieną dieną dėl perdėto šeimos narių dėmesio jai nusprendžia bėgti iš namų. Jų pažintis Fosterių miškelyje prasideda nuo Vinės susitikimo su jaunesniuoju Takių sūnumi Džesiu. Iš už medžių ji stebi Džesį, kuris akmuo po akmens atkasa šaltinį žemėje. Jeigu ne tas šaltinis, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip, tačiau nuo jo viskas prasideda ir skaitytojai tampa šios įdomios istorijos dalyviais. Vinė, susipažinusi su Takiais, tampa liudininke ne tik keistos ir stebinančios jų gyvenimo istorijos, bet ji sužino ir tai, kad egzistuoja galimybė tapti nemirtingu, amžinai likti tokiu, koks dabar esi.

    Ši knyga – tarsi paveikslas, į kurį žiūri ir nuolat jame atrandi ką nors naujo. Turbūt tą faktą paaiškina faktas, kad knygos autorė pradėjo savo karjerą kaip dailininkė. Pirmasis jos santykis su knyga buvo kaip iliustratorės, o ne rašytojos. Natalie Babbitt iliustravo savo vyro knygas, taip pat sukūrė keletą savo paveikslėlių knygų ir tik vėliau tapo rašytoja. Galbūt todėl jos knygose daug vaizdų, simbolių, gražių ir poetiškų gamtos aprašymų.

    Neabejoju, kad knyga turėtų patikti ne tik jauniems skaitytojams, bet ir jų tėveliams. Joje nerasite temų, kuriomis dažniausiai į paauglius kreipiasi šiandienos rašytojai, dėl to knyga gali pasirodyti visiškai kitokia. Joje – daug tikrų dalykų, jausmų ir išgyvenimų. Apysaka kelia klausimus, kuriais mes skubančiame pasaulyje retai diskutuojame, bet tai nereiškia, kad jie niekam neberūpi ir yra nesvarbūs.

    Artėjantiems rugpjūčio vakarams ši knyga – pats puikiausias skaitinys, kokį galėtumėte rasti savo lentynoms.

    Paskelbta 2015-07-22

  • Ką skaityti vasarą?

    Knygos, kurios buvo pristatytos radijo laidoje ,,Augu skaitydamas" liepos 15 dieną

    Vasara – toks metas, kai labiausiai turbūt rūpi šėlti su draugais, maudytis ir džiaugtis saule. Tačiau taip pat vasara – poilsis nuo pamokų, metas kai galima skaityti tokias knygas, kurios patinka jums patiems, kurias galite išsirinkti pagal savo norus arba bendraamžių rekomendacijas. Būtent vasarą perskaitomos įdomiausios knygos. O be to, vasara yra puikus metas burti savo komandą rudenį vyksiantiems ,,Knyg(i)ų mūšiams“. Jeigu mėgstate skaityti ir turite draugų, kurie taip pat yra skaitytojai, jeigu jums 7-12 metų, jūs jau galite registruoti savo komandą Knyg(i)ų mūšiams. Daugiau informacijos rasite svetainėje www.auguskaitydamas.lt

    Ir nors mokytis visiškai nesinori, Augu skaitydamas šį kartą jums rekomenduoja keletą knygų, kurios yra susijusios su mokslais, o būtent – su matematika. Tačiau tai – ne vadovėliai ir ne tos knygos, kurias skaityti yra nuobodu. Šios knygos yra paremtos žaidimais ir nuotykiais, o skaityti jas ne tik įdomu, smagu, bet ir vertinga.

    Seriją knygų ,,Matematinis nuotykis“ išleido leidykla ,,Šviesa“. Jau išleistos keturios serijos knygos: ,,Labirintų rūmai“, ,,Galvosūkių planeta“, ,,Paslapčių muziejus“ ir ,,Galvosūkių ola“. Knygos yra skirtos 7-12 metų vaikams, jas jie gali skaityti vieni arba padedami suaugusiųjų. Neabejoju, kad suaugusiems kai kurias matematines paslaptis taip pat gali būti įdomu išsiaiškinti. Daugelis dalykų, kurie mums atrodo sudėtingi, tampa lengvesni, kai pažvelgiame į juos mums priimtinu ir suprantamu būdu. Matematikos mokslas taip pat gali tapti lengvesnis, o šios knygos tam ir yra, kad padėtų ugdyti jaunųjų skaitytojų matematinius įgūdžius taip, kaip jiems yra paprasta ir suprantama – t.y. per nuotykius, įdomias istorijas, pasakojimus ir paslaptis. Štai kas rašoma knygos anotacijoje:

    ,,Šių knygų sandara neįprasta. Pagal pasirinktąjį uždavinio rezultatą skaitytojas turi nuolat šokinėti į knygos pabaigą arba į pradžią. Jeigu vaikas teisingai atlieka užduotį, jis gali pereiti prie kito istorijos galvosūkio. Jeigu suklysta, jam paaiškinama, kokius matematikos veiksmus reikia atlikti, ir jis vėl grąžinamas atgal į užduoties pradžią. Daugiau informacijos suteikia matematikos terminai, aiškinami knygos pabaigoje.“

    „Galvosūkių oloje“ mokiniams teks išsiaiškinti skaičiavimo paslaptis, „Galvosūkių planetoje“ – išmokti duomenų tvarkymo, „Paslapčių muziejuje“ – narplioti skaičius, o „Labirintų rūmuose“ išmokti viską, kas susiję su formomis, erdvėmis bei matais. Taigi, kiekvienas gali pasirinkti knygą pagal jam labiausiai patinkančią arba dominančią, o gal – mažiausiai suprantamą temą ir neabejoju, kad šis žaidimas užkrės visus skaitytojus ir jie mielai perskaitys visas keturias serijos knygas. Įdomu ir tai, kad skaitydami šias knygas ne tik įgysite daugiau matematinių žinių, bet sužinosite tiesiog įdomių ir negirdėtų faktų. Taigi linkime smagių matematinių nuotykių.

    Kita pristatoma knyga – Jennifer Gray ,,Katinas Naguotis keršija”. Knygą išleido leidykla ,,Alma Littera”. Knyga yra skirta 5-8 metų vaikams, tačiau puikiausiai patiks ir jų tėveliams, ypač jeigu jie istoriją skaitys kartu ir drauge mėgins išsiaiškinti paslaptis, kurias spręsti tenka ne kam kitam, o pagrindiniam knygos herojui – katinui.

    Knygos autorė – Jennifer Gray yra buvusi advokatė. Turbūt tai paaiškina jos norą rašyti detektyvines istorijas ir narplioti painias bylas. Ji gyvena Londone, turi keturis vaikus ir katiną Henrį, kuris ir įkvėpė ją parašyti istorijas apie Atiką Gramatiką Katiną Naguotį. Be šios istorijos ji yra parašiusi ir daugiau knygų vaikams, o pirmoji knyga apie Katiną Naguotį - ,,Katinas Naguotis laužo taisykles” jai atnešė jaunųjų skaitytojų prizą – Red House apdovanojimas – vienintelis Anglijos apdovanojimas, kurį skiria ir už knygas balsuoja vien tik vaikai. Taigi, ši knyga – ne knygų ekspertų, o vaikų, jaunųjų Anglijos skaitytojų, jūsų bendraamžių pasiūlymas.

    Katiną Naguotį, kurio pilnas vardas Atikas Gramatikas katinas Naguotis, jau pažįsta tie, kurie skaitė knygą ,,Katinas Naguotis laužo taisykles”. Jis gyvena su Čederių šeima. Kelė ir Maiklas yra Čederių vaikai, katino draugai, kurie juo rūpinasi. Ijenas Čederis yra policijos inspektorius, svajojantis apie darbą Londone, Skotland Jarde. Padedamas Katino Atiko, jis išaiškino vieną didžiausių nusikaltimų ir sugavo visą pavojingą Toflių rūmų gaują. Taigi, po šios istorijos Katinas Naguotis yra tapęs policijos žvaigžde ir detektyvinių istorijų narpliotoju. Ši istorija ir padeda katino šeimininkui Ijenui Čederiui tapti Skotland Jardo policininku, kai iš kalėjimo pabėga, tiksliau – ne pabėga, o yra išvaduojama – ta pati Toflių rūmų gauja. Čia ir prasideda šios knygos istorija, mat gaują išvadavo niekdarė Kloba, padedama savo katino Imbierinio Sausainio, kuris jau nuo seniausių laikų yra ne tik pikčiausas pasaulio katinas, bet ir didžiausias Katino Naguočio priešas. Dabar ši bjauri kompanija – Toflių gauja, niekdarė Kloba ir Katinas Sausainis planuoja kažką labai blogo ir delsti nėra kada, reikia skubėti užkirsti tam kelią.

    Skaitydami knygą ne tik narpliosite detektyvinę istoriją, bet turėsite progą susipažinti su Londonu, kartu su Atiku pabuvoti išskirtinėse Londono miesto vietose. Sužinosite naujų žodžių ir pavadinimų. Be abejo, išgirsite ir apie Karališkąją šeimą – juk knygoje, kurios veiksmas vyksta Londone ar bent jau Anglijoje, neužsiminti apie Karalienę būtų net ir nepatogu. Knyga taip pat ir apie draugystę bei tikrąsias šeimos vertybes – jeigu kas nors iš šeimos narių yra pavojuje, už išsigelbėjimą atsakingas ne jis vienas, o visa šeima.

    Taigi, tikiuosi, kad ši linksma ir įvykių kupina knyga mūsų jauniesiems skaitytojams patiks taip pat kaip ir Anglijos vaikams. Juolab, kad knyga parašyta vaikams aiškia forma, suprantamais žodžiais, suskirstyta skyriais, taiga nebūtina ją sukrimsti per vieną dieną ar vakarą.

    Na, ir trečioji mūsų šios dienos knyga – Brigitte Blobel ,,Vakarėlio mergina”. Knygą išleido Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla. Tai visiškai kitokia knyga, nei iki šiol aptartos. Pirmiausia todėl, kad ji skirta jau kiek vyresniam skaitytojui – paaugliui, turinčiam savus klausimus pasauliui.

    Brigitte Blobel gimė namuose, kuriuose buvo tūkstančiai įvairiausių knygų. Jos tėvas buvo ne tik skaitytojas, bet ir knygų kolekcininkas. Pati Brigitte nemėgo vaikų literatūros. Tačiau ji mėgo eilėraščius, dažnai kurdavo įvairias melagingas istorijas, tikrindama, ar žmonės jomis tiki. Rašyti ji pradėjo būdama dešimties, savo darbus siuntė į įvairius laikraščius, tačiau tik sykį jos kūrinys buvo išspausdintas. Dabar jos knygos, skirtos jauniems skaitytojams, yra išverstos į aštuoniolika kalbų ir mėgiamos įvairiose šalyse.

    Knyga ,,Vakarėlio mergina“ pasakoja penkiolikametės Monos istoriją. Mona gyvena Vokietijos mieste Miunchene su mama aktore. Jos tėtis mirė kai Monai buvo dvylika. Mona nemėgsta vakarėlių, jau nepatinka vaikščioti su mama apsipirkti, įvairos paauglių šventės ją labiau sukrečia nei patinka. Plepalai apie meilę ją tiesiog nervina. Ji visiškai kitokia mergaitė, nei visos jos pažįstamos bendraamžės. Todėl visai nekeista, kad rašytoja šią istoriją pradeda sakiniu: ,,Tai, kas šį rudenį nutiko Monai, tiesą pasakius, išvis nutikti neturėjo. Tiesiog nesuvokiama, kad į tokią padėtį pateko kaip tik ji.

    Tačiau Mona pripažįsta, jog jaučiasi vieniša. Kai jautiesi vienišas, turbūt nekeista dairytis artimo žmogaus – tokio, kuris suprastų, kartu pasėdėtų, su kuriuo būtų įdomu kalbėtis apie ką nors.

    Tada knygos istorijoje ir atsiranda Mirkas. Jie susipažįsta netikėtai ir iš pradžių atrodo, kad jų požiūriai į gyvenimą yra labai panašūs. Nors įspėjimu tampa Mirko Monai ištarti žodžiai: ,,Taip yra tikriausiai tavo pasaulyje“. Mirkas parodo, jog jis geriau pažįsta Moną, nei ji jį ir puikiai supranta, kokie jie yra skirtingi ir kokie skirtingi jų gyvenimo tikslai bei keliai. ,,Vėliau, kai ji apie tai galvojo, apie tai, kaip viskas nutiko, ir kai vėl prisiminė šį susitikimą laiptinėje, ji susimąstė: likimas galbūt norėjo duoti dar vieną, vos pastebimą paskutinę užuominą, galimybę sustoti ir pasitraukti. Taip, likimas atsiuntė dar vieną vaikiną ir davė galimybę palyginti jį su kitu. Tačiau Mona šia galimybe nepasinaudojo.“ (76 psl.)

    Suaugusiam žmogui, kuris turi savo vaikų, šią knygą skaityti yra labai sunku ir liūdna. Mona, kuri, regis, turi tvirtus savo įsitikinimus ir nuomonę bei požiūrį į gyvenimą, pasikeičia per vieną savaitę. Norisi ieškoti priežasčių, kas dėl to kaltas – jos pačios charakteris ir įsitikinimai, tai, kad su mama jos nėra labai artimos, atsitiktinumas ar jos vienišumas, kuris pastūmėja ją į šią situaciją. Norėtųsi, kad tokios savaitės, kokią išgyveno Mona, ir liktų aprašytos tik knygose, o realybėje nė vienam jaunam žmogui netektų to patirti.

    Rašytojos tikslas šia knyga ko gero yra apsaugoti jaunimą nuo kai kurių skubotų žingsnių bei neteisingų išvadų. Nors pati rašytoja gyvenime vadovaujasi principu, kad reikia pozityviai žiūrėti į žmones, gamtą ir į visą gyvenimą, vis tik knygoje tas pozityvus požiūris ir pasitikėjimas žmonėmis – galima sakyti nepamatuotas pasitikėjimas – ir atveda pagrindinę heroję į nelaimę. Pažįstų jaunuolių, kurie sako, jog tokios knygos kaip Melvino Burgesso ,,Heroinas“ arba Aidi Valik ,,Kaip laikaisi, Ana“ visam gyvenimui išmuša iš jų norą mesti savo kelią ir leistis į pavojingus išbandymus. Labai norisi tikėti, kad ši knyga taip pat paskatins vaikus įvertinti aplinką ir žmones, su kuriais susipažįsta.

    Paskelbta 2015-07-15

  • Susipažinkite su skautų judėjimu Lietuvoje ir pasaulyje

    Šią savaitę kviečiame savo jaunuosius skaitytojus atsakyti į savaitės klausimą ir laimėti ypatingą prizą – vasaros savaitę skautų stovykloje. Kaip tai padaryti, skaitykite savaitės konkurso skiltyje.

    Daugelis mūsų esame girdėję apie skautus, tačiau apie šį judėjimą, apie žymiausius pasaulio skautus žinome nedaug. Taigi apie tai, ką veikia ir kuo gyvena skautai, kalbinsime Kamilę Strumskytę, kuri priklauso skautų organizacijai jau septyniolika metų.

    Daugelis esame girdėję ką nors apie skautus, tačiau žinome mažai. Kas yra skautai, kada įsikūrė ši organizacija?

    Iki galo suprasti kas yra skautai, būtų ganėtinai sunku, nesusipažinus su jų įkūrėju lordu Baden Paueliu, Skautų vadinamu tiesiog B.P. Dar būdamas vaikas, su trim broliais, nepaisydami audrų ar atšiauraus oro, burlaiviu plaukiodavo jūra palei Anglijos krantus. Būdamas mokyklinukas, Lordas B.P. žvalgydavosi po miškus, sekė žvėrių pėdsakais, stebėjo paukščius, medžiojo laukinius triušius. Vėliau įstojęs į kariuomenę tęsė „žvalgybą“ Indijoje, artimai bendravo su Kanados čiabuviais. Žygiuose pietų Afrikoje lordas tapo tikru skautu.

    Norėdamas padėti kareiviams tobulėti, parašė knygą „Pagalba Žvalgyboje“. Šia knyga berniukų mokyklose buvo pradėta naudotis kaip vadovėliu. B. P. Tame įžvelgė iššūkį: kaip pritaikyti žvalgybos praktiką pašėlusiems, nutrūktgalviams berniukams?

    Jis pradėjo rašyti, pritaikydamas savo patirtį Indijoje, Afrikoje, daug skaitė apie berniukų lavinimą nuo Spatos iki šių laikų. Taip lėtai ir atsargiai B.P. plėtojo skautybės idėją, kurios pagrindinis tikslas buvo padėti berniukams nuotykiaujant užaugti patikimais, tvirto būdo, pastabiais, pilietiškais ir visuomet gerai nusiteikusiais savo šalies ir pasaulio piliečiais.

    1907 m. įvyko pirmoji skautų stovykla, 1908 m. išleista knyga „Skautybė berniukams“, po kurios visame pasaulyje atsirado šimtai berniukų norinčių tapri skautais. Ko gero, šios idėjos sėkmės paslaptis buvo B.P. Jis, kaip ir jo mėgiamas heroju Piteris Penas, atsisakė užaugti ir visą gyvenimą savyje nešiojosi smalsų, nuotykių išrtoškusį berniuką.

    Žodis „Scout“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia žvalgas. Lietuva yra pasaulinio skautų judėjimo WOSM dalis. Jis vienija apie 28 mln. skautų, Lietuvoje yra apie 2500 skautų.

    Skautų organizacija – visuomeninė savanoriška vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo organizacija, ugdanti jaunus žmones, siekiant jų, kaip atsakingų, intelektualių, fiziškai pasiruošusių individų socialinio ir dvasinio potencialo išraiškos.

    Kokie yra esminiai skautavimo principai? Kuo skautas išsiskiria iš visuomenės?

    Skautavimo esminis principas yra mokymąsis praktikuojantis ir tikslingai pramogaujant. Skautaudami turime unikalią galimybę išbandyti ir realizuoti save daugybėje stičių: nuo vaikų vadovo, didelių stovyklų organizatoriaus, renginių organizatoriaus iki darbo LS tarptautinių ryšių ar finansų skyriuje. Labai retas darbdavys Lietuvoje suteikia progą neturinčiam patirties imtis tokių atsakomybių. Skautuose tokia praktika yra ugdymosi proceso dalis.

    Manau, kad vienas išskirtinių skautų bruožų yra broliškumo/seseriškumo idėja. Vyresnis skautas jaunesniam yra ne vadovas, ne mokytojas, o brolis arba sesė. Šis kreipinys, ne tik padeda, kai sutinki nepažįstamą skautą, bet ir nusako pagrindinę udgymosi proceso esmę - niekada neliepiame, nereikalaujame, nesakome kaip reiktų ką nors daryti, bet visuomet išliekame rūpestingi ir pasiruošę patarti ar pagelbėti, kai to reikės.

    Priesakai:

    Taip pat mes turime savotišką garbės kodeksą, vadinamą priesakais, kurie remiasi mums artimomis vertybėmis:

    skautas laikosi duoto žodžio, ištikimas Tėvynei ir savo tikėjimui, draugas savo artimui, brolis kitam skautui, mandagus, gamtos draugas, linksmas ir viltingas, taupus, blaivus savo žodžiais mintimis ir darbais.

    Tradicijos, kurios vienija ir skiepija vertybes:

      ·Uniforma ne tik tapo priemone, išlyginančia socialinius skirtumus, bet turėjo praktinę paskirtį. Skatinimo priemonė - įvairius pasiekimus ženklinantys ženkliukai ir emblemos.

      ·Skautiškos uniformos pavyzdį B.P. pasiskolino iš Pietų Afrikos karių uniformos.

      ·Sveikinasi kaire ranka (paprotys kilo iš afrikos zulusų genties), nes kairė ranka arčiau širdies.

      ·Padarom po gerą darbelį kas diena, bet apie tai nesigiriame.

    Ar skautu gali tapti bet kas, kuris to nori, ar vis dėlto tam reikia tam tikrų išskirtinių būdo savybių?

    Organizacija yra atvira visiems, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, rasės ar religijos. Tereikia turėti noro veikti ir priklausyti.

    Kas yra žymiausi pasaulio ir Lietuvos skautai? Gal žinote ir kokių rašytojų, kurie priklausė skautams?

      Yra daug žinomų žmonių, kurie priklauso skautų organizacijai, išvardinsiu keletą, kuriuos tikrai visi žinome:

      ·1969 m. Neilas Armstrongas Apolo ekspedicijos metu nugabeno į mėnulį pasaulinės skautų organizacijos WOSM ženklą į mėnulį.

      ·11 iš 12 amerikiečių astronautų išsilaipinusių mėnulyje buvo skautai.

      ·Režisierius ir filmų kūrėjas Stivenas Spilbergas.

      ·Bitlas Polas Makartnis.

      ·Popiežius Jonas Paulius II.

      ·JAV prezidentas Barakas Obama.

      ·Futbolininkas Deividas Bekhemas.

      ·DB ministras pirmininkas Tonis Bleiras.

    Lietuviai:

      ·Lietuvos prezidentas A. Smetona

      ·Jo Ekscelencija Valdas Adamkus

      ·Kunigas Antanas Saulaitis

      ·Žurnalistė , TV laidų vedėja Aistė Stonytė

    Rašytojai:

      ·Vydūnas (skautų draugas) ,,Laiškai skautams"

      ·Sofija Kymantaitė Čiurlionienė (skautų draugė)

      ·Balio Sruogos duktė Dalia (skautė)

      ·Paaugliams rašantis autorius Brendonas Miuleris

    Ką vaikai veikia skautų stovyklose, ko naujo gali išmokti?

    B.P. teigė, kad tikrasis skautavimas įmanomas tik gamtoje, nes čia mes atitrūkstame nuo dirbtinės terpės, išlaisviname savo jutimus, daromės pastabesni, mokomės išgyventi natūraliomis sąlygomis, taip keldami sau iššūkius ir juos įveikdami. Dirbame komandoje, taip ugdydami bendravimo įgūdžius.

    B.P. teigė "Tiems, kurie mato ir girdi, miškas yra laboratorija, klubas ir šventykla viename."

    Amžiaus grupės:

    Gyvena grupėmis, vadinamomis skiltimis, po 6-8 vaikus. Skilčių sistema yra tam, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę prisiimti atsakomybę už ką nors: būti gairelininku, skiltininku,

    Planuoti veiklą stovykloms mums padeda gairės, kurias B.P sukūrė, o Skautija nuolat tobulina. Tai vadinami patyrimo laipsniai kiekvienai amžiaus grupei, padedantys vadovams organizuoti darbą.

    Skautijoje veikia skautiškų specialybių sistema, yra paruošta visa medžiaga, norintiems šių specialybių išmokti, tapti jų žinovu ir mokyti kitus.

    Specialybių sistema:

    astronomo, žygeivio, vyrėjo, kinologo, pirmosios pagalbos, folkloristo, laužavedžio, fotografo, ekologo, keramiko, plaukiko, kino žinovo ir pan.

    ,,Augu skaitydamas“ labai svarbu ir tai, ar skautai yra skaitytojai? Koks jų požiūris į knygas ir skaitymą?

    Žinoma, skautai yra skaitytojai.

    Mes ne tik skaitome, bet pavyzdžiui jaunesniųjų skautų (Vilkų) amžiaus vaikų programa yra paremta Kiplingo "Džiunglių knyga".

    Kadangi skautais norėjo tapti ir jaunesni nei 10 metų berniukai, kurie buvo per jauni vykdyti skautišką programą, BP padedamas savo bičiulio Kiplingo, sugalvojo perkelti, adaptuoti ir pritaikyti epizodus iš "Džiunglių knygos" jauniesiems skautams, tam kad mėgiamų knygos veikėjų, herojų vedini mažieji skautai mokytųsi ir tobulėtų.

    Iš perskaitytų knygų siužetų gimsta ir mūsų stovyklų temos. Pernai Kernavės tunto skautų stovyklos tema buvo J.R.R. Tolkieno ,,Žiedų valdovas”. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis. J.R.R. Tolkieno knygose kuriamas pasaulis atspindi skautų idėją ir vertybes. Kadaise vieno mūšio metu skautų įkūrėjas lordas Robertas Baden-Powelis sumaniai pasiuntė berniukus į žvalgybą ir laimėjo kautynes turėdamas labai menkas pajėgas. Tolkieno romano herojus Frodas atliko panašią misiją – niekieno nepastebėtas sunaikino blogį nešantį žiedą, įrodydamas, kad ir mažieji, padedami išmintingesnių ir turinčių didesnę patirtį, gali atlikti reikšmingus darbus.“

    Dar B.P. susiejo visą šitą vilkišką legendą su indėnais, sakė, kad kaip kuo nors pasižymėję tam tikrų genčių indėnai gaudavo "vilko" vardą, taip ir skautas tokį vardą gali turėti ir garbingai nešioti.

    Stovykloje vakarais skaitome arba sekame pasakas vilkams ir vilkėms. Vyresnieji, skautų amžiaus vaikai, itin domisi siaubo pasakomis ir istorijomis.

    Jei kabėsime apie vyresnio amžiaus skautus, tarp jų yra labai daug skaitančių žmonių. Visada be galo smagu padiskutuoti, aptarti kokią skaitytą knygą vakare prie laužo, ar net skautiško užsiėmimo metu. Su vyresnio amžiaus sesėmis kartais sutariame, kokią knygą perskaitysime visos ir susitinkame jos aptarti. Knygose atrandame daug tiek skautiškai, tiek gyvenimiškai aktualių temų.

    Pernai, Kalėdų laikotarpiu, kelių sesių iniciatyva buvo surengta akcija: Padovanok savo mėgiamiausią vaikišką knygą Kernavės bibliotekai. Skautai visą mėnesį nėšė savo mėgiamas knygas, kurios buvo nuvežtos ir padovanotos Kernavės bibliotekai.

    Ar yra knygų, kuriose būtų rašoma apie skautus, jų gyvenimo principus, pasiekimus, mokymąsi?

    Pagrindinės knygos yra šios: 1908 m. išleista B.P. ,,Skautybė berniukams" (ji, beje, yra išleista ir lietuvių kalba), ,,Skautybė mergaitėms", Vydūno "Laiškai Skautams".


    Tikiu ir noriu palinkėti, kad net patys to nežinodami, žmonės būtų skautais ir paliktų po savęs pasaulį bent šiek tiek gražesnį, nei jį rado.

    Ačiū už įdomų pokalbį!

    Paskelbta 2015-05-28

  • Apie keturias naujas knygas

    Šiandien turime net keturias naujas knygas įvairaus amžiaus vaikams. Pirmosios dvi skirtos mažesniems skaitytojams – iki dešimties metų, o likusios dvi – paaugliams. Taigi malonaus skaitymo – knygų bus įvairiausiam skoniui.

    Pirmas dvi knygas pristato Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla, abi jas parašė tas pats rašytojas - Heinrichas Maria Denneborgas. Tai Vokietijos vaikų rašytojas, turėjęs ir savo lėlių teatrą. Lietuvos skaitytojams pristatomos dvi jo knygos – ­„Asiliukė Grizela“ ir „Katinas Kasperas“.

    Abi knygelės labai gražiai išleistos – tuo pačiu formatu, to paties dailininko Horsto Lemkės iliustracijomis. Jeigu esate skaitę Otfriedo Preusslerio knygas apie Plėšiką Hocenplocą ir Kaspariuką su Zepuku, šios abi knygelės jums gali jas priminti – labai panaši rašytojo kalba, paveiksliukai. Bet svarbiausia – knygų kokybė. Skaitydamas šias knygas supranti, kad jas rašė tikra meistro, įgudusio rašytojo ranka. Žmogaus, kuris žino kaip ir ką rašyti vaikams. Pradedančiam, pirmas savo knygas skaitančiam jaunajam skaitytojui, gali pasirodyti gana daug teksto, tačiau tokiu atveju patarčiau pasitelkti į pagalbą tėvelius ir skaityti visiems kartu. Abi knygos yra suskirstytos skyriais ir jas nebūtina perskaityti iškart – galima mėgautis kas vakarą po vieną ar dvi istorijas.

    Knygoje „Asiliukė Grizela“ pasakojama apie berniuką Tiną ir gražiausią visos Elbos salos asiliukę Grizelą, kurią jis netikėtai gauna dovanų. Grizela yra labai graži ir iš pažiūros atrodo tarsi ir visi kiti asiliukai, tačiau galiausiai Tinui išaiškėja, kad asiliukė nėra visiškai paprasta. Ji turi tokių savybių, kurių kiti asilai tikrai neturi. „Asiliukė Grizela“– tai istorija apie nuotykius, draugystę, kiekvienam žmogui svarbius dalykus ir rūpestį bei atsakomybę už kitą.

    Kita knyga – „Katinas Kasperas“. Ji irgi turi savo pagrindinį herojų gyvūną – katiną. Katinas Kasperas turi draugę Tiną ir drauge jie išgyvena įvairiausias istorijas. Turbūt visų vaikų svajonė yra turėti savo augintinį, kurį galėtų apkabinti, išvesti pasivaikščioti, rūpintis juo, o kartais – ir pasikalbėti. Vieni myli šunis, kiti myli katinus, treti – papūgėles ar žuvytes. Galbūt todėl abiejose šio autoriaus knygose gyvūnai yra pagrindiniai herojai. Jie tampa pagrindiniais vaikų draugais ir ne tik draugais, bet ir pagalbininkais, patarėjais. Tai – tarsi kiekvieno vaiko svajonės išpildymas.

    Rekomenduoju tėveliams pasiūlyti šias knygas savo vaikams ir drauge pasimėgauti gražiu tekstu ir mielomis, jaukiomis istorijomis.

    Kitas dvi knygas – vyresniajai mūsų auditorijai – pristato leidykla „Alma Littera“.

    Pirmoji - Akvilinos Cicėnaitės knyga „Raudonosios Uolos prakeikimas“. Knygoje tęsiami nuotykiai, kurie prasidėjo praėjusiais metais išleistoje Akvilinos Cicėnaitės knygoje „Kengūrų slėnio paslaptis“. Akvilina Cicėnaitė – vaikams ir paaugliams rašanti autorė, debiutavo su knyga „Viskas apie mano šeimą“2009 metais ir iškart pateko į Metų knygos rinkimų penketuką paaugliams. Toks pat likimas laukė ir antrosios Akvilinos Cicėnaitės knygos „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“. Autorė rado kelią į paauglių širdis, kalbėdama jiems suprantama kalba. Interviu savaitraščiui ,,Literatūra ir menas“ Akvilina sakė: ,,Rašydama visuomet savęs klausiu: „O ar aš tai būčiau skaičiusi, kai man buvo dvylika metų? Ar man būtų įdomu?“ Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems. Bet koks dirbtinumas yra labai pastebimas. Jiems rašyti yra smagu, bet kartu ir sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

    Tai ir matyti iš jos knygų – jose kartais atrodo, jog visa tai, kas pasakojama, yra užrašyta tai išgyvenusio jauno žmogaus ranka, tačiau tuo pačiu pasaulį jau pažįstančio ir gerai mokančio rašyti žmogaus ranka.

    Knygoje „Raudonosios Uolos prakeikimas“ į visus nuotykius vėl nersime drauge su Ilze, jos tėčiu, draugu Toniu ir teta Ema. Raudonoji Uola, prie kurios atsiduria Ilzės šeima, yra Australijoje. Ji – pilna paslapčių ir įdomiausių pasakojimų. Teta Ema prisirenka akmenukų, kuriuos galėtų parsigabenti namo ir tada prasideda šeimos nesėkmės. Ar gali būti, kad tos nesėkmės – dėl užkeiktų Raudonosios Uolos akmenukų? Ir ar tikrai tos nesėkmės yra nesėkmės ar tik įvairių atsitiktinumų seka. Knygoje autorė ne tik pasakoja mums apie nepažįstamą kraštą ir jo istorijas. Taip pat knygoje mezgasi net kelios draugystės istorijos. Ilzė ir berniukas Oliveris iš jos mokyklos, kuriam Ilzė jaučia simpatiją, teta Ema ir Profesorius bei tėtis ir Leona. Taigi, knygoje yra visko, kas gali pritraukti jauną skaitytoją – joje yra ir romantikos, ir nuotykių, ir kelionių. Be to, autorė moka rašyti sklandžiai, skaityti nepabosta ir labiau patyrusiam jaunajam skaitytojui ši knyga gali būti vieno vakaro darbas. Ši istorija baigiasi sakiniu: „...Tuomet ji dar nežinojo, kad būtent Leonos dėka patirs didžiausią savo gyvenimo nuotykį.“ Tai leidžia spėti, kad ši knyga – ne paskutiniai Ilzės, jos tėčio, Tonio ir tetos Emos nuotykiai.

    Leidykla „Alma Littera“ praėjusiais metais skelbė paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Jau yra atrinktos trys knygos, kurios netrukus pasirodys ir knygynuose. Tarp trijų geriausių knygų yra ir Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, pasakojanti paauglių meilės istoriją, siejamą su pilietiniais 1990 m. įvykiais. Tačiau kol pasirodys naujoji Akvilinos Cicėnaitės knyga, rekomenduoju perskaityti šią – nuobodu nebus.

    Kita knyga – Holly Smale ,,Moksliukė“. Šios knygos autorė Holly Smale paauglystėje pati jautėsi esanti niekam neįdomi mergaitė, moksliukė, kuri labai mėgo skaityti knygas ir svajojo tapti rašytoja. Penkiolikos metų ji buvo pastebėta modelių agentūros ir dvejus metus dirbo modeliu. Tačiau modelio darbas jai sėkmės neatnešė, tad Holly baigė anglų literatūros studijas Bristolio universitete ir tapo rašytoja. Taigi ši jos knyga, galima sakyti, yra ir apie pačią autorę arba jos išgyventas istorijas.

    2014 metais knyga ,,Moksliukė“ buvo apdovanota vaikų literatūros prizu. Pirmasis užmanymas buvo, jog tai bus trilogija, tačiau jau yra parašytos šešios knygos dalys, o su pirmąja gali susipažinti ir Lietuvos skaitytojai.

    Pagrindinė knygos herojė – Harieta Maners. Jau pirmame puslapyje ji prisipažįsta esanti moksliukė. Vėliau papasakoja ir daugiau faktų iš savo gyvenimo – apie geriausią (ir vienintelę) savo draugę Natą, apie savo šeimą, bendraklasius, kurie jos nemėgsta ir apie tai, kad jai labia nepatinka mada. Harieta ir Nata – visiškai skirtingos. Harieta save laiko visiškai negražia, o Nata jai atrodo grožio įsikūnijimas. Harietai rūpi mokslai, o Natai svarbu – gražiai atrodyti. Nuo septynerių metų Nata svajoja tapti modeliu ir daro viską, kad taip atsitiktų. Harieta skaito knygas viena po kitos ir yra susikūrusi daugybę knygynių taisyklių, kaip ir tą, jog ,,Stebuklas įvyksta, kai jo nelauki. O Nata jo laukia, ir kuo labiau laukia, tuo mažiau tikėtina, kad jis įvyks” (psl. 35) – taip mano Harieta. Kuo toliau skaitai, tuo labiau panašu, kad ji mano teisingai. Nata, kuri laukia, kol ją pastebės modelių agentūros atstovai, skaudžiai nusivilia, nes atstovai pastebi ne Natą, o būtent Harietą, kuri visiškai nenori būti pastebėta. Šis įvykis ir yra istorijos pradžia, nuo kurios vystysis visi tolimesni Harietos išgyvenimai, naujos patirtys ir bendravimas su aplinkiniais.

    Istorija apsipina įvairiausiais melais, bandymais išvengti dalykų, kurie Harietos nežavi, o vėliau – dar sunkesniais bandymais iš visos tos istorijos kaip nors išsikapstyti. Knyga ne tik apie dviejų mergaičių draugystę ir apie jaunystės svajones, bet ir apie jausmus, vertybes, atlaidumą, gebėjimą atsiprašyti.

    Knyga parašyta šmaikščiai, lengvai ir su humoru, Harietos nuotykiai ir jos požiūris į kai kuriuos dalykus tikrai kelia nuotaiką. Patiks vaikams, mėgstantiems smagius, neįpareigojančius skaitinius ir smagiai pasijuokti.

    Paskelbta 2015-05-20

  • ​Tyrimo ,,Lietuvių skaitymo įpročiai“ rezultatai

    Kaip keičiasi lietuvių skaitymo įpročiai?

    Remiantis VšĮ ,,Laikas skaityti“ užsakymu, Spinter tyrimų atlikto tyrimo ,,Lietuvių skaitymo įpročiai“ rezultatatais, kaip ir ankstesniais metais, labiausiai neramina pačių mažiausių vaikų skaitymo įpročiai. Daugėja tėvų, kurie reguliariai neskaito savo kūdikiams – vaikams iki dviejų metų. Per paskutinius 6 mėnesius kartu su tėveliais bent vieną knygą perskaitė tik 35 procentai mažamečių. Į klausimą, kiek laiko per savaitę skiriate skaitymui, net 73 procentai tėvų, auginančių 0-2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria (palyginimui praėjusiais metais tokių tėvų buvo 67 procentai). Tokie duomenys skatina susimąstyti, nes kuo anksčiau vaikus pradėsime pratinti prie knygos, tuo labiau tikėtina, jog jie knygas skaitys ir vėlesniame amžiuje.

    Kodėl tėveliai neskaito savo mažamečiams, atsakyti sunku – gali būti, jog jiems trūksta informacijos apie tai, kaip ir kokias knygeles skaityti mažiems vaikams, kaip juos pratinti prie knygos, galiausiai galbūt nežinoma, jog skaitymas balsu ugdo daugelį vaikui reikalingų įgūdžių. Iki tam tikro amžiaus kūdikis yra nepajėgus imti knygą į rankas pats, tačiau tėveliai gali jam skaityti balsu, ir nebūtinai vaikiškas knygas, bet ir tai, ką tuo metu skaito patys, taip pat reikia nepamiršti ir lopšinių, eiliuotų pasakų – tėvų balsas, keičiamos intonacijos lavina įvairiausius vaiko kalbinius įgūdžius, moko vaiką klausytis. Skaitymas vaikams ankstyvame amžiuje ne tik pratina jį prie knygos, tačiau taip pat vaikui suteikia šeimos artumo bei saugumo jausmą.

    Kuo vyresnis vaikas, tuo jo skaitymo įgūdžiai darosi geresni. Tai greičiausiai reiškia du dalykus – pirma: didesni vaikai darosi aktyvesni, daugiau viskuo domisi, jau ir patys ima knygą į rankas, ilgiau nusėdi vietoje, tad su jais yra lengviau užsiimti knygų skaitymu, antra: tėvai atsakomybę pratinti vaiką prie knygos dažnai perkelia darželiui arba mokyklai. Dauguma 3-6 metų vaikų (76 proc.) ir absoliuti dauguma – 7-10 metų vaikų (96 proc.) per pastaruosius šešis mėnesius perskaitė nors vieną knygą. Taigi mokykla yra ta institucija, kuri labiausiai tampa atsakinga už vaikų skaitymo įgūdžių ugdymą.

    Lyginant bendrai 3-10 metų vaikų duomenis, 2014 ir 2015 metais situacija lieka labai panaši: 29 procentai šio amžiaus vaikų per savaitę neskiria laiko knygoms (palyginimui praėjusiais metais – 27 procentai), iki trijų valandų knygoms skiria 36 procentai vaikų (palyginimui praėjusiais metais – 35 procentai). Pusės metų kontekste sumažėjo šio amžiaus vaikų, kurie per pastarąjį pusmetį neperskaitė nė vienos knygos (nuo 18 iki 15 procentų) ir padaugėjo vaikų, perskaitančių didesnį skaičių knygų: 5-9 knygas per pusmetį prisipažino perskaitę 19 procentų vaikų (palyginimui praėjusiais metais 15 procentų) – tai rezultatai, kurie leidžia tikėtis, jog situacija gerėja.

    Gerus pokyčius, lyginant su praėjusiais metais, matome vyresniame (11-17 metų) vaikų amžiuje. Knygų skaitymui per savaitę skiriama daugiau laiko nei praėjusiais metais: 44 procentai šiemet (lyginant su 41 procentu praėjusiais metais) iki trijų valandų per savaitę skiria skaitymui, o skaitymui laiko neskiria 20 procentų šio amžiaus vaikų, lyginant su 23 procentais praėjusiais metais. Pusės metų perspektyvoje duomenys dar įdomesni – nors neskaitančių vaikų skaičius yra praktiškai tas pats, stipriai mažėja vaikų, perskaičiusių tik vieną knygą ir daugėja tokių, kurie skaito daugiau knygų. Štai palyginimui 2-4 knygas sako perskaitę 39 procentai šio amžiaus vaikų (lyginant su 35 procentais praėjusiais metais) ir 5-9 knygas sako perskaitę 20 procentų vaikų, (lyginant su 13 procentų praėjusiais metais). Turbūt galime daryti išvadą, jog svarbiausia yra pradėti skaityti. O pradėjus skaityti apetitas knygoms tik auga.

    Suaugusiųjų skaitymo įpročiai beveik nesikeičia – skaitymui, šalia kitų užsiėmimų skiriama mažiausiai laiko. Ir nors (60 proc.) tyrimo dalyvių perskaitė bent vieną knygą per praėjusius 6 mėn, vis tik dar lieka 40 procentų respondentų, kurie knygos į rankas nepaima. Tyrimas taip pat atskleidžia, kad vaikų turintys suaugusieji skaito mažiau, tačiau tai beveik nepriklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje – ar vienas ar trys vaikai šeimoje – skaitymui laiko skiriama panašiai. Apskritai knygas per paskutinius 6 mėn. dažniau skaitė moterys, 18-25 m. jaunuoliai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir didmiesčių gyventojai.

    Kalbant apie įvairias skaitymo skatinimo iniciatyvas, beveik pusė apklaustųjų (46 proc.) žino akciją ,,Metų knygos rinkimai“, 22 proc. paminėjo žinantys Tarptautinę vaikų knygos dieną ir 19 proc. – projektą „Augu skaitydamas“.

    Tyrimą užsakė VšĮ ,,Laikas skaityti“, tyrimą atliko Spinter tyrimai

    Daugiau apie šio tyrimo rezultatus - šio trečiadienio, gegužės 13 dienos LRT laidoje ,,Labas rytas"

    Paskelbta 2015-05-11

  • Apie tris knygas

    Praėjusią savaitę radijo laidoje ,,Augu skaitydamas“ aptarėme tris knygas:

    Justino Žilinsko ,,Mano Vilnius mano“ (leidykla ,,Aukso žuvys“), Kristinos Ohlsson ,,Stiklo vaikai“ (leidykla ,,Nieko rimto“), John Flanagan ,,Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas“ (leidykla ,,Nieko rimto“)

    Bet pirmiausia primename, kad spalio mėnesį vėl mūsų laukia Knyg(i)ų mūšiai ir jų finalas, kuris vyks LRT studijoje ir bus filmuojamas. Tačiau savo suburtą komandą pirmiausia reikia registruoti. Paraginkite savo jaunuosius skaitytojus rinkti savo komandą ir registruoti ją adresu ruta@laikasskaityti.lt. Komandoje gali būti 3-8 vaikai, ją registruoti galima dviejose amžiaus kategorijose: 7-9 arba 10-12 metų.

    O dabar – apie tris minėtas knygas.

    ,,Mano Vilnius mano”. Justinas Žilinskas myli savo miestą – tai akivaizdu iš jo naujausios knygos ,,Mano Vilnus mano”. Prieš devynerius metus išleistoje jo knygoje ,,Gugis girių kaukas ir žmonių draugas” skaitėme istorijas, kurios vyko Lietuvoje keturioliktame amžiuje. Skaitėme apie lietuvių mūšius su kryžiuočiais, kai į pagalbą lietuviams stojo šaunus kaukas Gugis. Šį kartą istorijos visai kitokios. Visas knygos veiksmas vyksta Vilniuje ir šioje knygoje mes persikelsime per visą šio miesto istoriją – nuo jo įkūrimo, iki šių dienų.

    Knygoje keliaujama po Vilnių įvairiais jo kūrimosi etapais. Čia matysime ir laikus iki Gedimino, vėliau miestas bus ir nešvarus, ir sergantis maru, ir užgultas įvairiausių priešų. Vienoje knygoje sutiksime ir patriotus, ir čia gyvenusius žydus, ir visai Lietuvos istorijai svarbius žmones, o kai kuriuose etapuose jis – lietuviškai beveik nebekalbantis miestas. Nepraleisti ir pastarųjų metų visai Lietuvai svarbūs įvykiai, mūsų laisvės gimimas.

    Knyga įdomiausia turėtų būti dešimties – trylikos metų vaikams, kurie yra smalsūs, kuriems patinka paslaptingi dalykai, įvairūs stebuklai, netikėtumai ir, žinoma, tiems, kurie myli Vilnių. Jūs man galite sakyti – tegul knygą skaito tik vilniečiai. Bet aš manau, kad knyga skirta ne tik vilniečiams, bet ir visiems lietuviams, kurie didžiuojasi savo istorija ir žino, koks ilgas, duobėtas ir įvairus buvo Lietuvos kelias į tokią gražią, laisvą šalį, kokia Lietuva yra dabar.

    Mūsų gidais po Vilnių šioje knygoje tampa du paaugliai – Aistė ir Simas. Užklydę į seną apgriuvusį namą, jie čia sutinka Vilniaus metraštininką, kuris jiems atskleidžia daugybę miesto paslapčių ir istorijų. Ir ne tik atskleidžia, bet ir patiems leidžia dalyvauti tuose įvykiuose, kurie vyko prieš šimtus metų – tai tarsi kelionė laiku.

    Tačiau taip pat Aistė ir Simas yra paprasti paaugliai, kuriuos galime sutikti kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje – su savo išgyvenimais, kasdieniais reikalais ir problemomis. Todėl kiekvienas knygą skaitantis vaikas galbūt atpažins save ar situacijas iš savo klasės gyvenimo.

    Knyga labai įvairi ir joje visko daug – iliustracijos, kurias piešė dailininkė Birutė Zokaitytė, keletas melsvų komiksų puslapių (jų autorius Povilas Jankūnas), o knygos gale – ir keturi maršrutai po Vilnių su išsamiais aprašymais, ką aplankyti, kur pasukti, ką sužinoti (maršrutų autorė – gidė Skaidra Kulakauskienė). Taigi knyga gali pasirodyti įdomi ne tik jauniesiems šeimos nariams, bet ir vyresniems – argi nebūtų įdomu tapti šeimos gidais Vilniuje ir patiems papasaokti įvairias istorijas savo tėvams? Išeikite savaitgalį pasivaikščioti po miestą, o perskaitę šią knygą tikrai nustebinsite vyresniuosius savo žiniomis apie Vilnių.

    Tiems, kurie gyvena Vilniuje, knyga ,,Mano Vilnius mano” gali tapti įkvėpimu pažinti savo miestą artimiau. O kitiems ji gali būti puikus žinių šaltinis apie sostinę. Vilniaus istorijos faktai čia pateikti ne nuobodžia vadovėlio forma, o atskiru pasakojimu, kurioje miestas ir jo istorija tampa svarbiu fonu. Tai puikus būdas auginti miesto patriotus, žinančius jo istoriją, lavinti vaikų supratimą apie miesto įvairovę, ugdyti jų toleranciją vienų kitiems – juk miestas niekada nebuvo vienos tautybės ir vieno sukirpimo žmonių.

    Jeigu apsilankytumėte puslapyje www.manovilniusmano.lt, rastumėte ir daugiau įvairių įdomybių: viena iš jų yra ta, jog galite pasikviesti autorių į savo mokyklą. Argi nebūtų smagu iš jo paties išgirsti Vilniaus istorijų?

    Kita šios dienos knyga – Kristinos Ohlsson ,,Stiklo vaikai” (leidykla Nieko rimto). Tai pasakojimas apie mergaitę Bilę, kuri su mama atsikelia gyventi į mažą Švedijos miestelį Ohiusą. Čia jos apsigyvena sename name, kuris nuo pirmos dienos Bilei nepatinka. Namas senas, apstatytas senais baldais, tačiau tai dar būtų mažiausia blogybė. Gerokai prasčiau yra faktas, kad name vyksta keisti dalykai. Naktimis kažkas beldžia į langą, švytuoja senas lubų šviestuvas, o galiausiai pradeda laupytis ir sienų dažai. Kas gi vyksta tame keistame name?

    Laimei, mergaitė susiranda miestelyje draugą – berniuką, vardu Aladinas, ir jis padeda jai išgyventi tuos keistus įvykius, kurie dedasi name. Pats nejunti, kaip įsitrauki į tokį neįtikėtinų paslapčių pasaulį. Atrodo, kad visa, kas vyksta, gali būti iš tikrųjų. Žinoma, Bilės mama ir kiti suaugę žmonės netiki tuo, ką jiems pasakoja vaikai, tad vaikams patiems tenka aiškintis, kokia istorija susijusi su paslaptingu namu ir kas gi čia nuolat vyksta. Ar gali būti, kad name vaidenasi?

    Autorė meistriškai įtraukia mus į paslapčių kupiną istoriją. Ir pats imi tikėti keistais įvykiais, sekančiais vienas kitą. Knyga plona, tad įgudęs skaitytojas ją gali perskaityti ir vienu prisėdimu, juolab, kad atsitraukti nuo pasakojimo yra tikrai sunku. Norisi sužinoti, ką naujo pavyks išsiaiškinti vaikams, kokie tolimesni knygos posūkiai ir kuo baigsis ši vaiduokliška istorija. Ar mergaitė įkalbės mamą išvažiuoti iš šio seno namo ir grįžti gyventi į miestą?

    Viską sužinosite, perskaitę knygą iki galo. O rekomenduoju šią istoriją vaikams, kurie mėgsta paslaptis, netikėtumus ir neilgus pasakojimus.

    Na, ir trečioji šios dienos knyga – John Flanagan ,,Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas” (leidykla ,,Nieko rimto). Kai kuriems skaitytojams Žvalgo mokinio pristatinėti jau nereikia. Ši knyga – penktoji lietuvių kalba pasirodžiusi serijos ,,Žvalgo mokinys” knyga. Iš viso yra parašyta dvylika šios serijos knygų. Jos jau radusios skaitytoją visame pasaulyje.

    Įdomi ir knygų atsiradimo istorija. John Flanagan pradėjo rašyti trumpas istorijas, norėdamas sudominti savo sūnų skaitymu. Kad sudomintum vaiką knyga, mano autorius, joje turi būti tai, ką vaikas labiausiai mėgsta. Todėl knygoje atsirado nuotykiai, šaudymas su lanku, kovos. Nors ,,Žvalgo mokinys” – fantasy knyga, joje netrūksta žmogiškų charakterių. Ir pats autorius sako, jog knygoje turi būti atpažįstamų dalykų, joje negali viskas būti išgalvota, todėl daugelis knygos charakterių yra kurta pagal konkrečius žmones. Vilis turi autoriaus sūnaus savybių, Holtas – jo buvusio mokytojo savybių.

    Knygoje ,,Šiaurės burtininkas” ir toliau seksime Vilio nuotykius, o tuo pačiu matysime, kaip jis auga, bręsta, keičiasi. Kaip ir visos ,,Žvalgo mokinio” serijos knygos, šioji taip pat rimtą – stora, trijų šimtų puslapių ir be iliustracijų. Vienintelė knygos iliustracija – žemėlapis knygos pradžioje, kad būtų lengviau orientuotis tame pasaulyje, kuriame vyksta pasakojama istorija. Taigi, būkite nusiteikę ilgesniam skaitymui.

    Tiesa, nuobodulys jūsų neturėtų užklupti, nes nuotykiai veja vienas kitą. Vien ko verti gamtiniai pavadinimai bei herojų vardai – Kartšaknės upelis, Vienišoji lyguma, Lašišų upė. Arba vardai – Gundaras Kietasis Kumštis, Ulfas Ąžuolų Laužytojas, Erakas Žvaigždžių sekėjas.

    Tikiuosi, šios knygų serijos mėgėjai bus laimingi perskaitę dar vieną knygą ir dar labiau apsidžiaugs, kad leidykla ,,Nieko rimto“ jau planuoja leisti ir šeštąją serijos knygą - ,,Makindo apgultis”.

    Smagaus skaitymo!

    Paskelbta 2015-05-04

  • Šįkart - apie knygas tėvams

    Šiandien radijo laidoje ,,Augu skaitydamas” aptarėme tris knygas, tačiau šįkart net dvi iš jų skirtos ne mažiesiems mūsų skaitytojams, bet jų tėveliams. Žinoma, tai ne grožinės istorijos, o knygos apie vaikus, apie tai, kaip juos ugdyti kūrybiškomis asmenybėmis, kaip nepasiklysti tarp daugelio stereotipų bei plačiai žinomų mitų.

    Mūsų vaikai yra pati aktyviausia ir energingiausia visuomenės dalis. Jų galvose nuolat pilna įvairiausių idėjų, jie turi savo nuomonę kiekvienu klausimu, jie noriai dalyvauja įvairiose veiklose, ieško to užsiėmimo, kuris jiems patinka, jie renkasi, abejoja. Svarbiausia – palaikyti jų aktyvumą ir padėti jiems atsiskleisti. Tačiau kaip tai daryti, kad nepakenktume ir kokiais principais vadovautis, kad būtume savo vaikams autoritetai, vedliai, o ne stabdytume jų iniciatyvas, nors ir gero norėdami? Daug tokių patarimų ir, svarbiausia, žinių, yra abiejose šiose knygose.

    Pirmoji knyga: Julia Cameron ir Emma Lively ,,Kaip ugdyti vaikų kūrybingumą”. Julia Cameron, knygos autorė – veiklus ir aktyvus žmogus: rašytoja, scenaristė, poetė, žurnalistė. Ji išgarsėjo parašiusi knygą ,,Kūrėjo kelias”, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą (,,Alma Littera”, 2014 m.). Būtent šios knygos sėkmė, žmonių, kurie ją skaitė, prašymai bei pasiūlymai ir įkvėpė autorę parašyti antrąją knygą, kurioje kalbama apie tai, kaip ugdyti kūrybingą vaiką. Autorė yra įsitikinusi, kad kūrybingumas yra kiekviename iš mūsų, reikia tik gebėti jį atskleisti. Emma Lively – knygos bendraautorė – yra profesionali smuikininkė, kartu su Julia Cameron jos ne tik dirba, bet jau yra parašiusios knygą ,,Klestinti širdis“.

    Visoje knygoje tarsi jos pagrindas eina viena mintis - ,,Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų kūrybingi, patys tokie būkite. Vaikai mokosi iš jūsų”. Taip pat yra ir su visais kitais dalykais, nes vaikai ima pavyzdį iš mūsų – iš tų, kurie esame su jais nuolat. Galbūt nenorėdami ir nejučia, bet vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Todėl turime elgtis ypač atsakingai. Juk taip pat yra ir su skaitymu – jeigu norite, kad jūsų vaikas skaitytų, rodykite jam pavyzdį skaitydami patys.

    Knyga yra parašyta kaip praktinis vadovas – joje gana paprasti patarimai, kuo vadovautis, kokių priemonių imtis ir kaip būtent jas įgyvendinti. Tai – ne teorinis vadovas, o veikiau priemonių rinkinys, kurios padės jums bet kokioje veikloje su savo vaikais. Kad ir kurį skyrių atsiversite, juose rasite tuos pačius tris pagrindinius žingsnius arba metodus, kuriuos atkakliai sekdami pasieksite savo tikslo. Tai rytiniai puslapiai, kūrybinės ekspedicijos ir įsimintiniausios akimirkos.

    Julia Cameron, turėdama tiek įvairios kūrybinės patirties ir, žinoma, vaikų auginimo patirties, dažnai remiasi ja. Tačiau nemažiau įdomu, kad ji dalijasi ir labai įvairia kitų žmonių patirtimi. Nesvarbu, ar auginate vieną vaiką, ar turite jų kelis, jau esate tėvai – tai yra suaugę žmonės, atsakingi už vaikus. Kartais tie dalykai, kurie mums atrodo kasdieniai ir paprasti, gali pasirodyti esantys tikri atradimų šaltiniai – kasdieniai pasivaikščiojimai drauge, aplinkos stebėjimas, žaislų gaminimas iš namie randamų įvairiausų daiktų, knygų skaitymas, pasakų sekimas, pagarba, gebėjimas padėkoti. Atrodytų, visa tai mes darome kasdien, tačiau kartais nežinome, jog iš tų paprastų dalykų dar galime išpešti ir naudos – t.y. pasiimti iš kasdienos veiklų ir ritualų tai, kas paskatins mūsų vaikus būti labiau kūrybingais.

    Mes visi linkime savo vaikams laimės, norime, kad jie savo gyvenime pasiektų visko, ką yra užsibrėžę, galiausiai – tai mūsų pareiga, kad jie tuos tikslus turėtų. Dažnai, galbūt, stokojame patarimų, žinių, kaip tai padaryti. Tad ši knyga bus puikus padėjėjas visiems tėvams, norintiems turėti kokybišką laiką su savo vaikais.

    Kita knyga: Po Bronson ir Ashley Merryman, ,,Šalin mitus – naujas požiūris į vaikų auklėjimą”. Mano nuomone, tai yra būtina knyga visiems tėvams. Kodėl ją reikėtų kiekvienam iš mūsų perskaityti, atskleidžiama jau įžangoje. Autorius yra teisus, sakydamas, kad dažnai jauni tėvai vaiką auklėja remdamiesi instinktais. Dažnai sakoma, kad mama, vos paėmusi kūdikį į rankas, jau žino kaip su juo elgtis. Tačiau tie instinktai kyla iš mūsų proto ir žinių. Taigi, kuo daugiau žinių turėsime, tuo geresni bus tie vadinami mūsų instinktai.

    Knygoje visos tiesos yra paremtos daugeliu įvairių tyrimų ir tai rodo, jog autoriai ją rašė ne tik iš ilgalaikių savo pačių stebėjimų bei asmeninių patirčių, tačiau ir iš kitų žmonių elgesio bei jų įvertinimo, rėmėsi mokslininkų pastebėjimais ir naujausiais jų tyrimais, atradimais ir išvadomis. Greičiausiai, daugelį jūsų turimų įsitikinimų ši knyga sugriaus. Tačiau kai autoriai užtikrintai ir pagrįstai paaiškina kai kuriuos iki šiol nežinotus dalykus, bendravimas su vaikais tampa lengvesnis.

    Labai dažnai gali atrodyti, kad knygos, kuriose rašomi patarimai apie auklėjimą, neatskleidžia nieko naujo, ko mes nežinotume ar negalėtume išmokti iš tėvų ar draugų, juolab dažnai tokios knygos būna nelabai informatyvios – su gausybe paveikslėlių ir kažkur jau girdėtais faktais. Ši knyga yra visai kas kita – ji nenuobodi, su daugybe įvairiausių pavyzdžių, kuriuose turbūt neretai atpažinsite situacijų ir iš savo gyvenimo, ir iš elgesio su savo vaikais. Ji įdomi jau nuo pirmuose puslapiuose pasakojamos istorijos – jeigu perskaitę ją nustebsite, žinokite, kad visa knyga yra būtent tokia – stebinanti naujais atradimais, faktais, žiniomis, kurias anksčiau išgirdę sakytumėte ,,negaliu patikėti”.

    Tarkime, ar patikėtumėte, kad konstruktyvus atviras tėvų konfliktas vaikams gali būti naudingas? O ką pasakytumėte, sužinoję, kad ginčytis namuose yra gerai? Arba kad apgavystės yra beveik neišvengiama paauglių tapatybės formavimosi dalis?

    Perskaitę knygą, darkart įsitikinsime, kad bandymas viską vertinti stereotipais, neveda niekur. Geriausias kelias – atverti protą ir sukaupti kuo daugiau žinių. Juk savo darbuose, norėdami juos atlikti kuo geriau, ieškome naujų patirčių, atradimų, tyrimų. O vaikai juk yra pati svarbiausia mūsų atsakomybė – nuo to, kaip į juos žiūrėsime ir kaip su jais elgsimės bei bendrausime, priklauso, kokią visuomenę sukursime.

    Taigi, aptarėme dvi labai naudingas ir vertingas knygas tėvams, auginantiems vaikus – nuo visai mažučių iki jų paauglystės, dabar eikime prie trečios knygos, kuri garantuotai pradžiugins mažuosius skaitytojus, kurie nuo pirmų knygų yra rašytojos Linos Žutautės sukurtos Kakės Makės gerbėjai. Tai ,,Kakės Makės enciklopedija“. Jau atpažįstamais Linos Žutautės paveikslėliais iliustruotos knygos sudarytojos – Eglė Čebatorienė ir Vaida Dubickienė. Vaikų pamėgta Kakė Makė keliauja iš puslapio į puslapį, kuriame trumpomis žinutėmis pasakojama apie įvairius mums svarbius dalykus, su kuriais susiduriame kasdien. Kas yra šeima, ką žmonės dirba, kodėl žmonės serga, ką valgyti, kad būtum sveikas, kokių augalų yra pilnas pasaulis, kas slypi žemės gelmėse.

    Visi paaiškinimai yra trumpi, lengvai suprantami. Įdomiausia tokią knygą vaikams, greičiausiai, bus skaityti kartu su tėveliais – kol tėveliai perskaitys, kas yra rašytojai, kokių būna šokių ar teatrų, kas yra šeima arba kokie medžiai yra didžiausi, vaikai galės mėgautis daugybe paveikslėlių kiekviename puslapyje.

    Knygynuose yra labai daug įvairiausių enciklopedijų ir žinynų, skirtų vaikams. Šioji tikrai pradžiugins Kakės Makės gerbėjus ir tiesiog smalsučius, kuriems rūpi viskas ir kurie nori daug įvairių dalykų sužinoti iš vienos knygos.

    Galite su vaikais net pažaisti žaidimą – šią knygą galima skaityti ir nuo vidurio, ir nuo pabaigos arba tiesiog atsiversti vieną lapą ir atidžiai jį peržiūrėti bei pasikalbėti su vaikais, ar jie ką nors ta tema jau yra girdėję, kaip jiems atrodo, ar visi svarbiausi dalykai surašyti. Galiausiai – paprašykite juos pačius nupiešti kažką, ko, jų nuomone, knygoje trūksta. Taip vaikams bus lengviau įsiminti tam tikrus dalykus, o taip pat pat bus smagus žaidimas visai šeimai.

    Taigi, tiek naujų ir įdomių knygų šiai dienai. Linkime smagaus skaitymo ir vaikams, ir tėveliams. O kartu skaityti juk visada daug įdomiau.

    Paskelbta 2015-04-16

  • Apie skaitymo prasmę

    Šiandien pasidalijome savo žiniomis su mūsų nauju partneriu www.15min.lt

    Darkart apie tai, kodėl knygų skaitymas yra naudingas vaikams, kokiu įgūdžius vaikas įgyja su skaitomu tekstu, kaip pradėti jį pratinti prie knygos ir ką laimi tėvai, kurie skaito savo mažyliams nuo pirmų jo gyvenimo dienų.

    Visą straipsnį skaitykite: http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/jei-neskaitote-savo-vaikams-nevystote-daugelio-gebejimu-kuriu-jiems-reikes-gyvenime-551-496731

    Paskelbta 2015-04-14

  • BBC paskelbė vienuolika geriausių visų laikų knygų vaikams

    Praėjusią savaitę tarptautinės vaikų knygos dienos proga BBC paskelbė geriausių visų laikų vaikų knygų vienuoliktuką. BBC kultūros komanda surinko labiausiai žinomus ir gerbiamus vaikų literatūros kritikus, autorius, redaktorius, leidėjus ir pakvietė juos surašyti geriausias, jų nuomone, vaikams (iki dešimties metų) skirtas knygas, kurios kada nors buvo išleistos anglų kalba. Tokių knygų buvo surašyta 151. Galiausiai iš to sąrašo tie patys kritikai išrinko vienuolika geriausių visų laikų knygų. Kai kurios jų gali mus nustebinti, kai kurios gali atrodyti keistai. Juolab, kad yra ir gana keistų sprendimų – tarkime visos šio sąrašo knygos yra išleistos iki 1968 metų. Ne visas knygas turime ir lietuvių kalba, tad mūsų mažieji skaitytojai net ne su visomis vienuolika knygų gali susipažinti. Pateikiame šį sąrašą. Kokia jūsų nuomonė?

    11. Namelis prerijose. Laura Ingalls Wilder. ŠI knyga apie autorės vaikystę, išleista 1935 metais, laikoma Amerikos literatūros klasika. Būtent šios knygos pagrindu buvo sukurtas ir žinomas TV serialas.

    10. A wrinkle in time. Madeleine L’Engle (nėra vertimo į lietuvių kalbą). Šios knygos herojė Meg keliauja erdve ir laiku ieškodama savo tėvo, kuris pasiklydo laiko kelionėse. Knyga buvo apdovanota prestižine Newbery premija.

    9. Žemjūrės burtininkas. Ursula Le Guin. Knyga išleista 1968 metais. Tai tarsi Hario Poterio pirmtakė – joje taip pat yra pati tikriausia burtininkų mokykla. 2006 metais pagal šią knygą japonai sukūrė animacinį filmą, tačiau kalbama, kad autorė juo neliko patenkinta.

    8. Čarlis ir šokolado fabrikas. Roald Dahl. Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstama knyga. Tai, ko gero, ir vaikų pati mėgstamiausia šio rašytojo knyga. Istorija apie Čarlį, kuris laimi bilietą į keistuolio Vilio Vonkos šokolado fabriką. Daug stebuklų, magijos ir, žinoma, saldumynų – kuriam vaikui nepatiktų?

    7. Pūkuotuko pasaulis. Alanas Aleksanderis Milnas. Šis meškiukas yra turbūt pats populiariausias pasaulio meškiukas. Ir, ko gero, labiausiai cituojamas. Su jo ir jo draugų – triušio, paršelio, asiliuko –nuotykiais užmiega ne vienas vaikas.

    6. Mažasis Princas. Antoine de St Exupery. Apie šią knygą tikrai nereikia daug pasakoti. Daugelis ją puikiai žino, suaugusieji prisimename iš vaikystės. Knyga, kurioje daug išminties, nuostabūs piešiniai ir pasaulį bandantis suprasti Mažasis Princas.

    5. Mažosios moterys. Louisa May Alcott. Ši knyga buvo išleista 1868 metais. Tai pasakojimas apie keturių sesių – Megės, Džo, Betės ir Eimi – gyvenimą nuo jų vaikystės iki vedybų.Knygoje daug pačios autorės prisiminimų apie nelengvas gyvenimo patirtis, o tuo pačiu – apie žmogaus stiprybę ir drąsą.

    4. Alisa Stebuklų šalyje. Lewis Carroll. Šiais metais Alisai sukanka 150 metų. Skamba tikrai keistai, nes istorijos apie šios mergaitės nuotykius visiškai nepaseno. Pagal šią knygą sukurtas ne vienas kino filmas, o keista kelionė triušio ola įkvėpė daugelį jaunųjų skaitytojų.

    3. Where the wild Things are. Maurice Sendak. Knyga buvo išleista 1964 metais, yra įvertinta ne vienu apdovanojimu – taip pat ir pirmaja tarptautine literatūrine premija Astridai Lindgren atminti 2003-iaisiais metais. Tai nuostabi paveikslėlių istorija apie Maksą, kurio kambarys vieną naktį virsta laukiniu pasauliu. Keista, kad kol kas ši nuostabaus grožio knyga nėra išversta į lietuvių kalbą.

    2. Liūtas, ragana ir drabužių spinta. C.S. Lewis. Knygos apie stebuklingąją Narniją turbūt taip pat pažįstamos Lietuvos skaitytojams. Keturi vaikai – Piteris, Susana, Edmundas ir Liusė į Narnijos pasaulį patenka radę duris į spintą sename name. Per jas patekę į kitą pasaulį, vaikai tampa vienintele to pasaulio viltimi.

    1. Šarlotės voratinklis. Elwyn Brooks White. Knyga apie paršelio Vilburo ir vorės Šarlotės draugystę. Tai istorija apie pasiaukojimą ir meilę. Sąmojinga, smagi knyga ir turbūt ne vieną skaitytoją galiausiai paliekanti apsiašarojusį.

    Paskelbta 2015-04-08

  • Ką skaito auguskaitydamas.lt vaikai?

    Augu skaitydamas interneto svetainėje yra užsiregistravę trys su puse tūkstančio vaikų iš visos Lietuvos ir jie visi yra labai įvairaus amžiaus – nuo trejų metų iki aštuoniolikos, nors aktyviausia ir didžiausia vaikų grupė yra 8-11 metų vaikai. Jų skaitomos knygos - labai įvairios, o knygų pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų. Akivaizdu, kad mažiesiems skaitytojams didžiausią įtaką daro tėvai, vyresniems – bendraamžiai bei mokyklos programos – vaikai dažnai guodžiasi, kad dėl programų nespėja perskaityti to, kas jiems patiems atrodo patrauklu.

    Tie vaikai, kurie dalyvauja projekte ,,Augu skaitydamas“, yra aktyvūs ir smalsūs, noriai dalyvauja įvairiuose konkursuose. Nors praėjusiais metais atliktas tyrimas sako, kad per pusmetį net aštuoniolika procentų vaikų neperskaitė nė vienos knygos. 2012 metais tokių vaikų buvo 23 procentai, taigi galime konstatuoti, kad neskaitančių vaikų yra mažiau.

    Vaikams labai svarbu yra pasakojama istorija. Tie vaikai, kurie skaito mažiau, iš knygos nori, kad ji juos įtrauktų nuo pirmo puslapio arba būtų pramoga. Todėl pastaruoju metu tokios populiarios yra knygos, kuriose daug paveikslėlių (Jeff Kinney ,,Nevykėlio dienoraštis” ar Tom Watson ,,Pagaliukų šuo”). Net mokomoji literatūra dažnai tampa fragmentiška, su daug iliustracijų, trumpais tekstais, skirting šriftu. Tačiau tų vaikų, kurie skaito po keletą knygų per mėnesį, negąsdina net ir knygos po penkis šimtus puslapių ir be jokio paveiksliuko.

    Įdomu, kad svetainėje tarp užregistruotų knygų gana ryškiai išsiskiria klasika – vaikams vis dar įdomios Astridos Lindgren, Roaldo Dahlio, J.R.R. Tolkieno, C.S. Lewis knygos. Taip pat nedingsta susidomėjimas visa Hario Poterio knygų serija tarp labai įvairaus amžiaus vaikų. Kiek vyresniems vaikams aktualu, kaip gyvena šiuolaikinis jaunimas, taip pat juos domina visame pasaulyje skaitomos knygos apie kitus, nepažįstamus pasaulius. Suaugusiems galbūt kiek keista, kad jie neryja knygų serijų, kurios būdavo įdomios mūsų , t.y. šiuolaikinių vaikų tėvų vaikystėje – apie indėnus, muškietininkus, fantastinės literatūros kūrinius. Tačiau turime suprasti, kad ši karta yra visiškai kitokia – jie turi daugiau galimybių, didesnį priėjimą prie įvairiausios informacijos. Istorijos apie paklydimus, apie patyčias, skaudžius išgyvenimus, pirmuosius jausmus, meilės patyrimus, nepažintus pasaulius jauniesiems paaugliams yra pačios įdomiausios. Galbūt tos knygos ne visada yra pačios aukščiausios literatūrinės kokybės, tačiau kartais jos yra būtinos, kad vaikas apskritai pradėtų skaityti, kad imtų į rankas tą knygą, kuri jo neatstums nuo tolimesnio skaitymo ir tobulėjimo.

    Labai įdomią išvadą pateikė JAV atliktas tyrimas – net 91 procentas vaikų, paklausus apie įdomiausią perskaitytą knygą, atsakė paprastai – ,,ta, kurią išsirenku pats”. Todėl šioje amžiaus kategorijoje populiarios yra ne tėvų ar mokytojų pasiūlytos, o pačių vaikų pasirinktos knygos: Melvino Burgesso ,,Heroinas”, Suzanne Collins ,,Bado žaidynės”, S.E. Hinton ,,Autsaideriai” ir kitos serijos ,,Beveik suaugę” knygos, John Green ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos”, Ursulos Poznanski ,,Erebas”. Labai svarbu tokioje situacijoje nemenkinti vaiko pasirinkimo – verčiau aptarti su juo, kodėl jam tos knygos yra svarbios, kuo jos jam patinka.

    Apmaudu, kad lietuviai rašytojai mažai rašo paaugliams. Galbūt juos sulaiko tai, kad paaugliai – pati reikliausia auditorija. Kita vertus, pastaruoju metu atsiranda visiškai naujų autorių, kurie renkasi rašyti būtent paaugliams ir pasitaiko labia neblogų bandymų, tad reikia tikėtis, kad ši tendencija – ne trumpalaikė.

    Kol kas dar yra problemų su skaitymu visiškai mažiems vaikams, kurie patys dar neskaito. Net 62 procentai tėvų pripažino neskaitantys patiems mažiausiems (vaikams nuo gimimo iki dviejų metų). Nors jau ir Lietuvoje atsiranda paveikslėlių knygų mažiukams – storais lapais, įvairių formų, skirtingų faktūrų – kad vaikams būtų įdomu jas imti į rankas, liesti. Galbūt tėveliams trūksta žinios apie paprastą tiesą – kuo anskčiau jie pradės vaikui skaityti garsiai, kuo anksčiau parodys vartomos knygos pavyzdį, tuo aktyvesnį skaitytoją užaugins, o skaitymas vaikui duoda labai daug - kalbos lavinimą, platesnį žodyną, pažinimą, empatiją, gebėjimą reikšti ne tik mintis, bet ir jausmus, smagų laisvalaikio praleidimo būdą.

    Paskelbta 2015-04-02

  • Kovo 25-osios „Augu skaitydamas" radijo laida

    Šiandien laidoje „Augu skaitydamas” papasakosiu apie naujas leidyklos „Burokėlis” knygas. Šios leidyklos knygos išsiskiria iš kitų knygų vaikams savo formatu, spalvingumu ir istorijomis. Pradėję savo darbą su knygutėmis apie Pabaisiukus, ši leidykla ir toliau eina tuo pačiu keliu – leidžia knygas, kurios vaikams suprantama kalba paaiškina kai kuriuos galbūt nelabai suprantamus dalykus arba leidžia suprasti, kad kartais galima pasielgti taip, kaip mums atrodo keista ir neįprasta.

    Maud Roegiers knyga „Princesei pučia pilvą“ ir Nathalie Minne knyga „Mažasis laiko vagis“ gali tikti tiems vaikams, kurie jau patys jungia raides ir pradeda skaityti arba tiems mažyliams, kuriems dar skaito tėveliai. „Princesei pučia pilvą“ – knyga apie tai, kad vaikai, kad ir kokie jie būtų, kad ir kas jiems nutiktų, savo tėvams visada yra patys geriausi, gražiausi ir jie juos myli. Labai svarbu vaikams tai sakyti. Knyga plonytė, joje nedaug žodžių ir žavūs paveiksliukai. Greičiausiai daugelis vaikų susiduria su panašiomis istorijomis ir turbūt visiems kyla panašių nepatogių klausimų – kodėl tam tikri reiškiniai vyksta su kūnu ir tu pats jų negali kontroliuoti, kad ir kaip stengtumeisi. Tad knygutė ne tik vaikams, bet ir juos auginantiems tėveliams, kuriems gali tapti lengviau atsakyti į kai kuriuos klausimus.

    „Mažasis laiko vagis“ kiek kitokia knyga. Man pasirodė, kad labiausiai ji tiktų skaityti darželiuose, didesnėse vaikų grupėse, nes knygos formatas yra tikrai neįprastas. Ji labai didelė, tad atvertus ją prieš vaikų grupę, visi matys paveikslėlius. Pirmas žvilgsnis gali išgąsdinti, kad knygai reikės daug laiko, tačiau tai apgaulingas žvilgsnis – teksto joje nedaug, nors istorija, kuri čia pasakojama, vyksta visą savaitę. Knygos paveiksliukai – taip pat lyg atskiri kūriniai. Apskritai paveikslėliai yra tarsi „Burokėlio“ skiriamasis ženklas – jų yra visose šios leidyklos knygose ir jie tikrai gana išskirtiniai.

    Delphine Godar ir Lauros Guery knyga „Disysis pasaulio katilas“ skirta vaikams, mėgstantiems eksperimetuoti virtuvėje. Vaikai yra smalsiausi ir labiausiai viskuo besidomintys pasaulio žmonės. Turbūt visi suaugusieji, turintys vaikų, pastebi, kad mažieji namų gyvetojai nuolat nori ką nors veikti – žaisti, skaityti, dainuoti, sportuoti, padėti gaminti valgį ar tvarkytis namuose. Tėveliams darkart norisi pasakyti – leiskite laiką su savo vaikais. Jeigu jiems yra įdomu ką nors veikti ir jie prašo jūsų prisidėti, užsiimkite su jais. Laikas, kurį praleidžiate su vaikais, yra puikiausias laikas ir jums, ir vaikams. Kuo daugiau vaikas galės įgyti įvairios patirties, tuo savarankišksnis jis užsaugs. Ši knyga ir yra tokia galimybė – kokybiškai praleisti laiką su savo vaikais. Joje – įvairių pasaulio šalių vaikų mėgstami patiekalai. Čia rasite ne tik mums artimų – Europos šalių patiekalų, tačiau ir tokių, kurie gaminami Vietname, Peru, JAV, Madagaskare – šalyse, kurias nuo mūsų skiria dideli atstumai. Visų patiekalų receptai lengvi – tai nesunkiai paruošiami užkandžiai ar saldumynai, kuriuos lengvai pasigamins kiekvienas šiek tiek ūgtelėjęs vaikas, o ypač padedamas suaugusiųjų. Įdomiausia šioje knygoje tai, kad patiekalų ir jų gaminimo istorija yra išdėstyta ne nuotraukomis, o piešinukais. Paįvairinkite savo sekmadienio pusryčius ir pasigaminkite Noros apelsinų salotas iš Maroko arba Fatumatos vaisių vėrinukus iš Senegalo. O galbūt jums bus smalsu, kokius saldumynus mėgsta Brazilijos arba Portugalijos vaikai? Atsiverskite šią knygą ir išsirinkite išbandyti naują patiekalą – galbūt rasite savo mėgiamiausią.

    Ir paskutinė šiandienos knyga – Briano Pilkingtono knyga „Viskas apie Trolius“. Ir tekstas, ir paveikslėliai yra paties autoriaus, akivaizdu, kad troliai autoriui mėgstami ir mylimi personažai. Nežinau, ar jums teko kada nors ką nors girdėti apie trolius. Turbūt kiekviena šalis turi savo mitinius personažus, apie kuriuos yra prikurta aibės istorijų ir jomis dalijamasi metų metais iš lūpų į lūpas. Tokius savo šalies herojus turi ir Islandija – ta šalis, kuri mums ir šiaip gali atrodyti paslaptinga, nes yra labiausiai nutolusi Europos šalis, kurią norint pasiekti reikia įveikti nemažą dalį Atlanto vandenyno. Nežinau, ar tiesa, ar pramanai tai, ką rašo knygos autorius, tačiau jis tikrai geba sukelti susidomėjimą šia nuostabia šalimi ir jos gamtos grožiu. O troliai, kokius juos mums parodo Brianas Pilkingtonas, pasirodys vienos mieliausių būtybių, kokias tik kada nors yra tekę sutikti. Jie gyvena savo gyvenimą, kuris yra kitoks nei žmonių, tačiau žmonėms jie niekuo netrukdo, o priešingai – žmonių gyvenimą padaro įdomesniu ir spalvingesniu. Knygoje perskaitysite apie tai, kaip troliai augina vaikus, apie jų maitinimosi įpročius, madas, jų namus ir keistą draugystę su paukščiais mormonais. O paskutiniuose puslapiuose rasite ir Islandijos žemėlapį, kuriame pažymėti į uolas ir didžiulius akmenis virtę troliai ir jų vaikai.

    Knygoje rasite ir senų pasakų, sekamų islandijoje, ir įdomių faktų apie trolius. Ar žinojote, kad jie drabužiams medžiagą verpia iš kitų trolių plaukų arba kad jų miegas gali kartais trukti net šimtą metų?

    Tikiuosi, mažieji skaitytojai išsirinks savo mėgiamą knygą ir ilgėjančiais pavasario vakarais bus ką veikti kartu su tėveliais ar vyresniais sesėmis ir broliais.

    Paskelbta 2015-03-25

  • Apie poeziją vaikams

    Kovo 21-ąją visas pasaulis minėjo poezijos dieną.

    Poezijai, dažnai nepelnytai, yra skiriamas mažesnis dėmesys nei vertėtų. Ypač – kai kalbame apie vaikus. Eiliuoti tekstai ypač tinka mažiems, dar neskaitantiems vaikams. Klausantis eiliuotų tekstų, jiems lengviau įsiminti naujus žodžius – eilėraščiai ir lopšinės padeda vaikui suprasti, kad yra žodžių, kurie skamba panašiai, tačiau jų reikšmės skirtingos. Gali būti, kad ne visi žodžiai vaikui bus suprantami, tačiau žodžių sąskambis, greičiausiai, sužadins jo smalsumą ir jis teirausis, ką vienas ar kitas žodis reiškia.

    Emilis Teixidoras, parašęs puikią knygą apie skaitymą „Skaitymas ir gyvenimas“ siūlo pažaisti tokį žaidimą pamokose – vietoje lentoje rašomos datos kasryt įrašyti vieną pasirinkto eilėraščio žodį. Vaikui jis sukels smalsumą. Kai kurie žodžiai gali būti jam net nesuprantami. Ir tik tada, kai galiausiai jis turės visus eilėraščio žodžius, jam daug kas pasidarys aiškiau.


    Eilėraštis yra „geriausi žodžiai geriausia tvarka" (Samuel Taylor Coleridge). Jame yra svarbus kiekvienas žodis, kiekviena detalė, jausmas, kurį jis suteikia skaitančiajam.

    Stebėkite, kaip vaikas klausosi eiliuotų tekstų – jis prašys jūsų pakartoti dar ir dar. Kartojimas, rimas, ritmas jam padės lengviau suprasti skaitomą tekstą, o vėliau jam bus paprasčiau mokytis pamokoms reikalingų dalykų.

    Skaitykime vaikams eilėraščius, dainuokime lopšines prieš miegą. Juolab, kad turime puikias poezijos vaikams tradicijas. Neseniai iš naujo išleista Sigito Gedos poezijos knyga „Baltoji varnelė", Almos Karosaitės „Asilėlis Benas svajonių žirgyne", Ramutės Skučaitės „Žvangučiai", Violetos Palčinskaitės versta rašytojos Džulijos Donaldson ir dailininko Alekso Šefler istorija „Grufas". Skaitykite kartu su vaikais ir stebėkite, kaip mielai jie klausosi eiliuoto teksto.

    Paskelbta 2015-03-23

  • „Augu skaitydamas" ir skautų judėjimui - pakeliui

    „Kernavės“ tunto skautai siūlo jūsų vaikams sužinoti, ką skautai veikia visą dieną!

    „Augu skaitydamas" tikslas - kūrybingas, išmanus, aktyvus vaikas. Mūsų ir skautų judėjimo tikslai sutampa, tad šiais metais skautai ir tarp „Augu skaitydamas" draugų.

    Skautų judėjimas prieš daugiau nei šimtą metų atsirado iš poreikio vaikus išauginti savarankiškais, dorais ir linksmais žmonėmis. Žaisdami gamtoje vaikai išmoksta išgyventi, geriau pažįsta save ir kitus, tampa drąsesni, labiau savimi pasitikintys, be to, tai puiki galimybė susirasti draugų ir bendraminčių, sukurti sau ir kitiems naujų iššūkių.

    Šiuo metu pasaulyje įvairios skautiškos organizacijos jungia bent 32 milijonus jaunų žmonių. Lietuvoje skautai yra didžiausias jaunimo judėjimas, telkiantis per 2000 narių, tarp kurių tokios iškilios asmenybės kaip Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, kunigas Antanas Saulaitis, televizijos laidų vedėja, žurnalistė Aistė Stonytė, muzikos atlikėja Eglė Sirvydytė, pianistė Eglė Andrejevaitė, aktorė Toma Vaškevičiūtė ir kiti.

    Jau netrukus pakviesime dalyvauti kunkurse, kuriame galima bus laimėti savaitę skautų stovykloje. Per vasaros savaitę vaikai patirs vieną įsimintiniausių gyvenimo nuotykių, nes kiekvienas, jau esantis skautu, ryškiausiai prisimena būtent savo pirmąją stovyklą. Stovykloje netruks galimybių patirti:

    Ką reiškia budėti prie laužų ir kaip juos saugiai kūrenti; kaip pasigaminti maistą nenaudojant indų; kaip tinkamai ruoštis žygiui; kaip susikrauti kuprinę; kaip surišti „Piemens“ kilpą; kaip atrodo Morzės „SOS“ signalas.

    Mokymasis per praktiką yra vienas svarbiausių skautiškų principų. O čia vaikai turės galimybę mokytis žygiuoti, dainuoti, stebėti, žaisti komandoje, sėlinti, įsirengi namus vidury miško, nuotykiauti saugioje ir jiems pritaikytoje aplinkoje. Bus ugdomas vaiko savarankiškumas ir bendra, komandinė atsakomybė.

    Paskelbta 2015-03-19

  • Kovo 18-os radijo laida „Augu skaitydamas"

    Šios dienos radijo laidoje „Augu skaitydamas” pristatėme trys leidyklos „Tyto alba” knygos. Visos trys – labai skirtingos. Skirtingos rašymo stiliumi, pasakojamomis istorijomis, iliustracijomis.

    Kęstučio Jašinsko knyga „Girgiškių katino raštai” visai šviežia, ji buvo pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje. Knyga skirta vaikams nuo aštuonerių metų, nors man pasirodė, kad knygoje išdėstytos aktualijos, kurios labiau rūpėtų jų tėveliams. Katino lūpomis pasakojamos istorijos, su kuriomis žmonių pasaulyje galima susidurti kasdien. Tačiau kai kurioms istorijoms gali tekti prašyti suaugusiųjų paaiškinimo. Nors žinoma, vaikai viską mato savomis akimis ir kartais gali daugelį dalykų paaiškinti geriau nei suagę. Grigiškių katinas tai ne tas katinėlis, kurį gali drąsiai paglostyti, kuris niurkstosi apie kojas. Jis tikras katinas – su charakteriu, savarankiškas, turintis savo nuomonę kiekvienu klausimu ir darantis tai, ką nori. Tiems, kurie augina katinus namuose, šios savybės bus puikiausiai atpažįstamos. Kad tai katino, o ne žmonių istorijos, mums primena įspėjimas kai kuriuose knygos skyriuose. Štai vienas iš jų: „Bėgimo nuo šuns rungtis gali vykti tik pačių katinų organizuojamose sporto varžybose. Nedrįskite to bandyti patys ir neverskite to daryti katinų – gali kilti pavojus jūsų ar mūsų gyvybei”. O katinišką esybę puikiausiai nusako šis įspėjimas: „Gerbiamieji! Niekam nepranešę iš namų iškeliauja tik katinai. Tokį paprotį turime jau tūkstančius metų. Tai normalu ir dėl to niekas nesijaudina. Ne katinams, prieš kur nors išeinant, PRIVALU ir BŪTINA pranešti artimiesiems! Toks paprotys taip pat galioja tūkstančius metų”.

    Grigiškių katino raštai – nestora knygelė, kurioje įžanga ir aštuoni skyriai, kuriuos nebūtinai reikia skaityti vieną po kito. Kiekvienas skyrius - tai atskira istorija, nutikusi Grigiškių katinui arba jo draugams Storakumpiui ir Kapliadančiui.

    Ir, beje, labai įdomu, kaip reaguotų katinas, jeigu jam paskaitytumėte kurią nors šios knygos istoriją garsiai?

    Visiškai kitokia knyga „Niko kelionė per laiką ir erdvę”. Jos autorė – Sonia Fernández Vidal – ispanų fizikė, kvantinės optikos daktarė. Europos branduolinių tyrimų centre ji dirbo oficialia gide ir paskaitininke. Ir ėmėsi mokslinių žinių sklaidos. Labai dažnai mokslo pasaulis mums atrodo tolimas ir nesuprantamas. Tačiau čia jis išdėstytas taip paprastai, kad net sudėtingiausi dalykai atrodo įkandami.

    Tai knyga, skirta vyresniems broliams ir sesėms. Štai ir knygos herojui Nikui – keturiolika ir jam rūpi tie patys dalykai, kurie rūpi visiems keturiolikamečiams. Ne visos pamokos jam patinka (o ypač daug problemų jam kelia fizika), jis yra įsižiūrėjęs klasės mergaitę, kuriai akį merkia ir mokyklos panelių kolekcininkas. Žodžiu, įprastas paauglio gyvenimas, kuris, vistik, labai greit pasikeičia.

    Knyga įtrauks nuo pirmo puslapio. Greičiausiai ne tik dėl to, kad joje rašomi įdomūs ir klausimus keliantys dalykai, bet ir todėl, kad ji parašyta lengvu stiliumi, gražia kalba – čia ko gero didelis vertėjo nuopelnas. Skaityti yra lengva ir norisi greičiau sužinoti, kas gi vyks toliau. Skaitant knygą pavyks išsiaiškinti tuos fizikinius dalykus, kurie pamokose pateikiami gana sudėtingai. Kai kuriuose skyriuose atrasite, kad viskas turi logišką paaiškinimą, o jeigu jau yra logiškas paaiškinimas, tada nėra taip sunku suprasti. Pavyzdžiui: „Tam, kad uždarytum duris, reikia kad jos būtų atidarytos”. Paprasta, ar ne? Knygoje daug mįslių ir paslapčių, o dėl to skaityti dar įdomiau. Niko kelionė įtrauks kiekvieną, kuris prie jos prisijungs. Ypač, jeigu skaitytojas mėgsta įvairius klausimus, susijusius su pasaulio pradžia, visata, greičiu, šviesa, tamsa. Su tais dalykais, kurie paprastai atrodo nepaaiškinami.

    Rekomenduočiau šią knygą ir tėveliams. Mes savo fizikos mokslus krimtome jau seniai, tad daugelį dalykų esame pamiršę. Ši knyga – puiki proga ne tik patiems kai ką prisiminti, bet ir padiskutuoti apie skaitomus dalykus su savo vaikais. Iš pasakojimo gali pasirodyti, kad knyga – tik apie fiziką, juolab, kad knygos pabaigoje pateikiamas ir trumpas terminų paaiškinimas. Čia rasite, kas yra juodoji bedugnė, kvarkas, leptonai, neutronai ir kiti sunkiai įsimenami dalykai. Tačiau taip pat tai yra knyga apie tai, kas mums nutinka kasdien. Šalia visatos reikalų Nikui rūpi ir kiti, gerokai žmogiškesni klausimai, į kuriuos jis taip pat randa atsakymus. Knyga prasideda ir baigiasi tuo pačiu sakiniu – „Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada nedaryk to paties”. Taigi, jeigu norite nuotykių, naujų, dar negirdėtų žinių, rinkitės šią knygą ir stebėkite, kur jos pasakojimas jus nuves.

    Na, ir trečioji knyga. David Walliams jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams. Knyga „Žiurkainis” – jau trečioji šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą. „Močiutė Plėšikė” ir „Berkiukas milijardierius” jau spėjo susirasti savo skaitytoją. Neabejoju, kad ši knyga taip pat greit atsidurs Davido Walliamso gerbėjų rankose.

    Knygos viršelis mus informuoja, kad knyga „baisiai juokinga”, iš pradžių taip tikrai neatrodo. Mergaitė Zoja gyvena tarp tokių žmonių, kurie tikrai nekelia pasitikėjimo. Atrodo, kad kiekviename žingsnyje jos laukia tik viena nelaimė po kitos. Vienintelis Zojos džiaugsmas – naminis žiurkėnas Ugniukas, kurio Zoja netenka jau pirmame knygos skyriuje.

    Tačiau neilgai trukus Zoja susirandą kitą draugą – tikrą žiurkiuką, kurių žmonės nemėgsta ir bijo. Tada ir prasideda Zojos nuotykiai. Mergaitė žino, kad jai reikia kovoti už tai, kad galėtų jaustis laiminga, kad išgelbėtų savo žiurkiuką. Jeigu skaitėte Roaldo Dahlio knygą „Matilda”, šios istorijos turėtų atrodyti kažkuo panašios – juk abi mergaitės gyveno tokioje aplinkoje, kur pasitikėti nėra kuo ir turi tik vieną draugą, kuris padeda tau sunkiomis dienomis. Tiesa, ši knyga gerokai trumpsnė ir paprastesnė, įgudęs skaitytojas ją suvartys per porą vakarų, juolab, kad knyga yra pilna juokingų Tony Ross iliustracijų. Zojos istorija baigiasi taip, kaip Zoja ir būtų norėjusi, kad ji baigtųsi. O skaitytojas sužinos, kad labai svarbu yra tikėti savo sėkme ir dėl jos pasistengti. Svarbu yra tai, kaip tu pats žiūri į gyvenimą ir kaip elgiesi su kitais žmonėmis.

    Smagaus skaitymo!

    Paskelbta 2015-03-18

  • Darkart apie skaitymą balsu

    Didžiausia pasaulyje knygų vaikams leidybos įmonė „Scholastic” 2014 metais atliko Jungtinių Amerikos valstijų vaikų ir šeimos skaitymo įgūdžių tyrimą. Tyrimas labai išsamiai atskleidžia tai, ko vaikai ieško knygose, kokias knygas jie skaito ir kokios yra tėvų skaitymo patirtys bei ką patys tėvai žino apie skaitymo naudą.

    31 procentas vaikų nurodė, kad knygą savo malonumui skaito kasdien. Prieš metus JAV buvo atliktas toks pat tyrimas ir tada vaikų, skaitančių kasdien savo malonumui, buvo 37 procentai.

    Įdomiausias dalykas, kurį atskleidė šis tyrimas, yra tai, kad skaitymas balsu yra svarbus ne tik kūdikiams, tačiau bet kurio amžiaus vaikams. Negana to, Amerikos pediatrų akademija praėjusiais metais priėmė sprendimą, kad su informacija apie kūdikio maitinimo motinos pienu svarbą naujagimių mamoms būtų suteikta ir informacija apie skaitymo naudą.

    Didžioji ir svarbiausia vaiko smegenų dalis vystosi iki trijų metų, o skaitymas, kalbėjimas, dainavimas lavina jo žodyną bei kitus bendravimo įgūdžius. Kai vaikas ūgtelės, jis turės platesnį žodyną ir lengviau galės išreikšti tai, kas jam svarbu, kas jam patinka, galiausiai – kas skaudina. Nes daugybė problemų kyla ir dėl to, kad žmogus nemoka žodžiais išreikšti savo jausmų.

    Daugelis tėvų mano, kad jeigu vaikas išmoko skaityti pats, jam nebereikia skaityti balsu. Tame pačiame JAV atliktame tyrime vaikai nurodo, kad laikas, praleistas kartu su tėvais, kai jie skaito vaikams knygas, jiems yra ypač svarbus. Žinoma, skaitymas yra viena iš detalių, nes taip pat svarbu kalbėti, diskutuoti su vaikais apie dienos įvykius, apie tai, ką naujo jie išgirdo ar sužinojo, kas vyksta aplink.

    Kai kurie tyrimai teigia ryšį tarp skaitymo balsu ir geresnių vaiko skaitymo įgūdžių vėlesniame amžiuje. Todėl JAV vis daugiau randasi mokyklų, kuriose mokytojai raginami skirti laiko skaitymui tų knygų, kurias mokiniai išsirenka patys.

    Skaitykime savo vaikams bet kuriame amžiuje!

    Šaltinis:

    http://www.scholastic.com/readingreport/Scholastic-KidsAndFamilyReadingReport-5thEdition.pdf?v=100


    Paskelbta 2015-03-17

  • Knygų pristatymas radijo laidoje „Augu skaitydamas"

    Kiekvieną trečiadienį, 15:00 Lietuvos vaikų radijo eteryje, dažniu 94,9 FM, „Augu skaitydamas” siūlo ir savo laidą apie knygas, vaikų knygų pasaulio naujienas, pokalbius su rašytojais. Nuo šiol visų laidų įdomiausius momentus, aprašymus apie knygas, interviu su autoriais taip pat rasite skyrelyje „Tėvams". Kovo 4 dienos laidoje buvo pristatytos trys leidyklos „Nieko rimto” naujienos. Galbūt knygų pristatymai padės tėvams lengviau išrinkti knygas savo vaikams.

    Pirmosios dvi knygos tiks tiems, kurie jau skaito patys ir nebijo ilgesnių tekstų, įtraukiančių istorijų.

    Tosca Menten „Mumija Dumis ir aukso skarabėjus”. Autorė viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje, kur pristatė savo knygą. Štai ką apie šią knygą sako pati autorė:

    Nyderlanduose sako, kad mano knygos labai juokingos, įdomios ir kartu – reikšmingos ir paliečiančios. Aš stengiuosi pasakoti istorijas kiek įmanoma linksmiau, nes noriu, kad vaikai juoktųsi kuo garsiau. Tačiau jie taip pat nori jausti ir liūdesį ar net skausmą. Mano knygose suaugusieji yra keisti žmonės. Vaikams tenka susigyventi su tomis keistenybėmis.“

    „Mumija Dumis ir aukso skarabėjus“ jau yra versta į vokiečių, lenkų, italų, kinų, bulgarų, prancūzų, slovėnų kalbas, opraėjusias metais Nyderlanduose, gimtojoje knygos šalyje, pagal ją buvo sukurtas filmas.

    Apie ką ši knyga? Gosas yra paprastas dešimtmetis berniukas, kuris kasdien eina į mokyklą, kurio gyvenime lyg ir nevyksta nieko išskirtinio. Jis gyvena tik su tėčiu dailininku, kuris, kaip autorė ir sako, yra gana keistas žmogus, tačiau su juo Gosui yra paprasta ir linksma, nes daugiau jo gyvenime nėra kito artimo žmogaus.

    Kalbėdamas su tėčiu Gosas vis įterpia kokį nors žodį egiptiečių kalba, nes mokykloje vyksta konkursas Egipto tema. Ir būtent tuo metu savo lovoje Gosas randa mumiją. Žinoma, labai sunku tuo patikėti, tačiau juo įdomiau, kaipgi ta istorija klostysis toliau.

    Mumijos, kuri yra Goso amžiaus berniukas, vardas labai ilgas, tad Gosas ir jo tėtis Klasas pavadina jį Dumiu. Dumis lieka gyventi kartu su jais ir bando susipažinti su tokiu pasauliu, koks jis yra šiandien – eina su Gosu į mokyklą, susipažįsta su vaikais, mokosi naujų dalykų – ne tik kalbėti, bet ir važiuoti dviračiu, mokytis. Visas gyvenimas tampa vienu dideliu nuotykiu.

    Knyga lengvai skaitosi – net ir tie, kurie yra dar gana nepatyrę skaitytojai, lengvai turėtų įsivažiuoti į šią istoriją, kurioje netrūksta nuotykių.

    Henrik Tamm „Nindzė Timis ir pagrobtas juokas“. Knygos autorius Henrikas Tamas gimė Švedijoje, augo Tanzanijoje, Pakistane ir Peru. Atvykęs į Los Andželą baigė dizaino studijas ir dirbo animatoriumi. Jo rankos prisidėjo ir prie mums visiems gerai pažįstamo filmo „Šrekas“. Nors abi šios knygos rekomenduojamos vaikams nuo aštuonerių metų, pastarąją aš lengvai rekomenduočiau ir tiems vaikams, kurie dar patys neskaito, o varto knygą kartu su tėvais – knygos iliustracijos yra užburiančios.

    Žinant autoriaus gyvenimo istoriją turbūt visiškai nekeista, kad knyga yra iliustruota jo paties. Piešiniai čia yra atskira ir nemažiau įdomi istorijos dalis. O pati istorija vienija keturis draugus – katiną Timį, paršelius Džasperą ir Kasparą bei šermuonėlį Simoną, kurių nuotykiai prasideda nuo Timio pažinties su žaislininku Alfredu. Nors iš tiesų visa istorija prasidėjo gerokai anksčiau (nors tada draugai to nesuprato) – šešiametė kepėjo dukra Matilda nustoja juoktis. Ji tiesiog neteko juoko. O vėliau išaiškėja, kad juoktis nebemoka ir daugiau miesto vaikų. Timis ir draugai, padedami žaislininko Alfredo, turi išsiaiškinti, kas nutiko jų miestui, kuo čia dėtas mėlynas storas kiškis, kas atima vaikų juoką ir kaip jį sugrąžinti.

    Nors knyga skirta tiems, kurie jau skaito patys, neabejoju, kad ji įtrauks ir mažesnius skaitytojus, kuriems dar skaito tėveliai, ir pačius tėvelius. Nuostabios iliustracijos, kuriose – stebuklingas miestas – ryškus dieną ir šviesose paskendęs naktį, vienas už kitą spalvingesni herojai – knygos paveiksliukai tikrai yra ypatingi. Ir nors akivaizdu, kad dailininkui turbūt pirmiau gimė iliustracijos ir tik tada – istorija, rašyti jis irgi moka, nes skaityti yra lengva, jo kalba lengva, suprantama, o nuotykiai pagauna ir norisi sužinoti, kuo viskas baigėsi.

    Neringa Vaitkutė „Šnabždesiai bedugnėje“. Tai – trečioji trilogijos dalis. Pirmosios dvi knygos – „Vaivorykščių arkos“ ir „Titnago plunksna“ skaitytojams jau puikiai pažįstamos. Kaip ir pirmosios dvi knygos, trečioji, iliuostruota Linos Eitmanytės – Valužienės, atsiveria visu grožiu – kiekvienas puslapis, tarsi įrėmintas žaliose pievose, įtraukia į nuotykius. Nors visas tris knygas galima skaityti atskirai, nesiejant istorijų, visose jose rasime tų pačių herojų ir pasaulių. Tai Lietuvos vaikams kol kas nelabai pažįstamo žanro – fantazy knygos. Ir Neringa Vaitkutė šiame žanre jaučiasi puikiai. Tiek fantazijos, kiek jos yra visose šiose knygose, turbūt turi tik nedaugelis žmonių. Ir pati Neringa Vaitkutė pripažįsta, kad jai patinka kurti nesamus pasaulius, įsivaizduoti, juose gyvenančius veikėjus ir sugalvoti jiems nuotykius.

    „Šnabždesiai bedugnėje“ nėra labai vaikiška knyga. Perskaityti beveik keturis šimtus puslapių prireiks nemenkos kantrybės, tad knyga labiau tiks kiek vyresniems vaikams. Tačiau tie, kurie jau skaitė pirmąsias dvi knygas, šią ims į rankas nepaisydami amžiaus. Nors ir pati autorė sako, kad šioje knygoje jos herojai paaugo, tad kartu augo ir jų nuotykiai, jų jausmai, tam tikrų dalykų supratimas. Skaitant šią knygą atrodo, kad rašytoja nedaro pertraukų – tokia ji vientisa ir taip nepertraukiamai vyksta knygos veiksmas. Autorė turi rašymo dovaną, o kai ją sudedi su tokia fantazija, rezultatas yra puikus.

    Paskelbta 2015-03-16

  • Skaitymas vaikui suteikia daugelį gebėjimų

    „Kada pradėti skaityti savo vaikui?” – gana dažnas tėvų klausimas. Ką reikėtų žinoti? Žinokite svarbiausia – niekada nėra per anksti. Galite skaityti jam net tada, kai jo laukiatės – vaikas atpažins jūsų balsą ir tai gali būti terapija jums abiems.

    Kodėl turėčiau skaityti vos gimusiam vaikui, jeigu jis dar nesupranta žodžių? Taip, vaikas dar nesupranta atskirų žodžių, tačiau klausydamasis artimo žmogaus balso, jis ugdo gebėjimą išgirsti, įsiklausyti.

    Skaitymas kartu yra puikus būdas sustiprinti ir savo ryšį su kūdikiu. O knyga, jeigu pirmomis vaiko dienomis laikysite ją rankose patys, ilgainiui taps jam atpažįstamu ir geras emocijas keliančiu dalyku. Jis susies skaitymą su kažkuo, kas jam yra saugu, gera, malonu.

    Kodėl reikia pradėti skaityti nuo pirmų vaiko gyvenimo dienų? Skaitymas vaikui balsu tai pirmiausia saugumo jausmas ir vaiko pratinimas prie knygos. Užtenka penkiolikos minučių per dieną ir jūsų vaikui bus lengviau ateityje ne tik išmokti skaityti, bet ir mokytis.

    Ką vaikui suteikia skaitymas? Džiaugsmą, platesnį žodyną, gebėjimą pasakoti, norą klausytis ir mokėjimą išgirsti. Skaitymas vaikui suteikia daugelį gebėjimų, kurių jam prireiks gyvenime – nesvarbu, ar jam skaito vyresnieji, ar jis skaito pats.

    Ką skaityti savo kūdikiui? Kol vaikas dar neima knygos į rankas pats, jam galite skaityti net ir tai, ką patys tuo metu skaitote. Vaikui taip pat bus įdomu, jeigu keisite balso tembrą. Galite surasti neilgą eilėraštį ir skaityti jį keletą kartų – vaikams patinka pasikartojantys dalykai. Nepamirškite ir lopšinių bei eiliuotų pasakų.

    Jeigu skaitysite vaikui kasdien, jis supras ryšį tarp jūsų balso, artumo ir knygos. Padarykite skaitymą ritualu – neskaitykite vaikui, jeigu esate suirzęs, liūdnas ar neturite nuotaikos – vaikas tai jaučia.

    Paskelbta 2015-03-13

  • Ką skaityti su vaikais, kai jie jau domisi knyga

    Turėkite namuose keletą knygų, tinkančių tokio amžiaus vaikams – greičiausiai, vaikas pats išsirinks kelias, kurios bus jo mėgstamiausios, leiskite spręsti jam pačiam.

    Neduokite vaikui tokios knygos, kurios gaila. Vaikas gali ją plėšyti, kišti į burną, mesti. Leiskite jam daryti viską – tai yra vaiko būdas susipažinti su knyga. Draudimas – blogiausia, ką galite padaryti. Todėl būkite tikri, kad duodate tą knygą, kuriai ir įplyšus nebus gaila.

    Vaikas išsirinks keletą knygų ir vartys jas kasdien. Jam norėsis kartoti, jis įsimins piešinukus ir gali būti, kad išmoks, kas po ko vyksta. Nebijokite pasiūlyti vaikui ir kitų knygų, nors jis jau ir turės savo mėgiamiausias.

    Kartais manoma, jog knygos kietais, kartoniniais lapais yra skirtos tik mažiausiems, o jeigu jau yra aiškus turinys, tada knyga tiks tik vyresniems vaikams. Niekada nepamirškite – vaikai yra skirtingi – vieniems gali patikti knygos su paveiksliukais, kitiems – su atverčiamais langeliais ar minštais puslapiais, dar kitiems – su nuotraukomis. Taigi jeigu vaikas jau vyresnis, galbūt jam patiks ne tik pačiam suprasti vieną kitą raidę, bet ir vartyti knygą kietais lapais. Ypač tokios knygos tinka šeimoms, kuriose yra keletas įvairaus amžiaus vaikų – juk vyresnėliai gali padėti mažiesiems vartyti.

    Kokias knygas rekomenduotų „Augu skaitydamas" pradedantiems skaitytojams - vaikams iki dviejų - trijų metų? Štai keletas mūsų siūlomų knygų:

    Moomin Characters „Mumių pojūčių ir mokymosi knyga“. Trolius Mumius daugelis patys pažįstame iš savo vaikystės, o ši knygutė skirta mažiausiems skaitytojams. Neįkyrios vaikui spalvos, nedaug paveiksliukų viename puslapyje padės vaikui nesunkiai atskirti vieną personažą nuo kito.

    Kęstutis Navakas ir Marija Smirnovaitė „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“. Ši knyga tiks ir mažiausiems, ir kiek vyresniems vaikams. Vyresnieji galės papasakoti apie tai, ką išgirdo – apie gyvūnus, jų dydžius, galės pasikalbėti apie tai, kodėl kartais būna sunku suprasti vienam kitą. Mažiesiems bus smagu žiūrėti paveiksliukus ir tiesiog vartyti – dideli kieti lapai leidžia lengvai vaikui pačiam tai daryti.

    Debi Gliori „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“. Ši knyga tinkama ir mažesniems, ir vyresniems skaitytojams. Nuostabus būdas pasakyti vaikui, koks jis yra šeimoje mylimas, kad ir kas nutiktų. Mažylis, kuris dar nesupranta teksto, tikrai išgirs mamos ar tėčio intonaciją, skaitant tokius žodžius: „Mažyli, - taria jam mama, - ir piktą, ir nepiktą, mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų.“

    Eric Hill „Kur dingo Spotas?“ Paprasta ir žaisminga knygutė. Neryškios spalvos, gražūs paveikslėliai kiekviename puslapyje ir istorija, kurią lengva papasakoti mažam vaikui. Knygutė kartoniniais lapais, tačiau tiks ne tik patiems mažiausiems, bet ir kiek vyresniems broliams ar sesėms, jau lankantiems darželį.

    Marius Zavadskis „Pirštinė“. Ši knygelė gali pasirodyti neįprasta tėvams. Gana ryškios iliustracijos, neįprasta forma. Tačiau vaikui ji gali ypač patikti.

    Paskelbta 2015-03-13


"Augu skaitydamas" draugai: